Mums pasisekė. Amy Bloom

Читать онлайн книгу.

Mums pasisekė - Amy Bloom


Скачать книгу
Kai kuriuos tokius jūreivius jis nusivesdavo namo, suteikdavo jiems prieglobstį savo ramiame vasarnamyje, pasisodindavo ant plačių kelių, maitindavo namuose gamintu maistu, dalydavosi švelnumu ir pasirūpindavo, kad neįsipainiotų nė menkiausias šapelis pavydo ar konkurencijos.

      Airisę Akton jis pastebėjo pačią pirmą dieną. „MGM“ teritorijoje tokių kaip ji, net gražesnių, visada būdavo tuzinas, bet ji buvo vikri ir gudri, tad gal ir būtų sugebėjusi vaidinti. Kažkas ją išmokė gerų manierų. Ji stebėdavo, ką daro ir ko nedaro kiti. Nekėlė scenų. Nesimarkstė prieš kino žvaigždes. Niekada nevėluodavo. Jis pasiūlė jai maždaug coliu susisiaurinti suknelės nugarą tiesiai virš apvaliausios užpakalio dalies, o jau kitą dieną mergina buvo įsismeigusi po smeigtuką į visas turimas sukneles.

      Po to, kai Airisei užpakalį išspardė Heda Hoper, o filmavimo aikštelėje niekas net nebeminėjo merginos vardo, jis nuvažiavo į Firenzės Sodus. Nuvažiavo, nes buvo, pasak jaunesnės jo sesers, iki kraštų kupinas gailesčio kiekvienam benamiui šuniui ir kiekvienai kelią perbėgusiai nusususiai katei. Kokius šešis mėnesius Airisė buvo kylanti žvaigždutė, o dabar pavirto benamiu šuniu, nors pati to turbūt nesuvokė. Jauni žmonės buvo Francisko silpnybė. Jie net nenumanė, kas jų laukia ir kaip viskas priklauso nuo paprasčiausios bukos sėkmės. Jiems atrodė, kad niekada nepraras privalumų, o trūkumus visada galės paslėpti po medžiaga, išgalvotu vardu ar makiažo pagrindu, kol užges šviesos. Franciskui atrodė, kad jeigu gali gailėtis išbadėjusio šunėko, tai tikrai turi pagailėti ir jaunų gražių žmonių.

      Airisė atidarė duris vyšnių raudonumo akimis. Nepakvietė užeiti.

      – Kaip malonu iš jūsų pusės, kad užsukote, pone Diegai, – pasakė mažoji Airisės sesutė. Atnešė jam stiklinę vandens ir pasodino į vienintelį fotelį.

      – Atėjau pakviesti jus, mergaitės, vakarienės, – tarė Franciskas.

      Airisė krūptelėjo.

      – Labai malonu iš jūsų pusės, – pakartojo mažoji, nusišluostė akinius į sijoną ir vėl pasibalnojo jais kampuotą veidą.

      Airisė pažvelgė pro langą.

      – Visiems patinka, kaip aš gaminu, – tęsė jis.

      Gamino joms vakarienę tris antradienius iš eilės, laukdamas, kol Airisė pasakys, ką jis ir taip žinojo, kad galėtų jai padėti kur nors pradėti viską iš naujo. Pasakojo mergaitėms apie savo vaikystę San Fernando slėnyje El Eskorpiono rančoje, kuri vėliau tapo Plato pieno rančos dalimi, nes tas pats vyko beveik visoje Pietų Kalifornijoje. Pasakojo apie vieno kambario mokyklą, iš kurios sartu arkliu jodavo namo, kaip pajuto esąs neabejingas gražiems rančos darbininkams ir kaip, būdamas vos devynerių, suprato, kad baigęs mokyklą iškart turės sprukti į didelį miestą. Papasakojo apie savo motiną, blyksėjusią akimis ir karštu temperamentu ne mažiau už bet kurią istorinę Meksikos heroję, ir tris ramius jos vyrus, tapusius Francisko ir dviejų jo pusiau seserų tėvais, o paskui mirusius, o tos seserys dabar pasiturimai gyvena Niujorke, nes yra prėsko būdo ir visai neatrodo kaip meksikietės, pasak jo. Suteikė Airisei šimtą progų pasakyti tiesą, bet Airisė melavo per kiekvieną vakarienę. Žavėjo jį kalbomis apie atsivėrusias galimybes ir interviu. Melavo, kai jis dalijo empanadas, nenustojo melavusi valgydama sviestinius karijų riešutų ledus. Melavo, jam žaidžiant kortomis su mažąja jos sesute. Melavo tapšnodama skruostą ir linkėdama labos nakties, o tada Franciskas pačiupo ją už rankos:

      – Atėjo jūsų eilė kviesti mane vakarienės iš mandagumo, o po to pažaisime „Tiesą sakant“.

      5. Jei neturi žalių

      Į sesers skambučius niekas neatsakinėjo. Vakarais dažniausiai gamindavau makaronus „Kraft“ su sūriu, mėgindama kaip nors juos paįvairinti. Airisė tebeieškojo darbo.

      – Pažįstu tavo veidą, brangioji, – tarė jai viena parduotuvės „Ralphs“ darbuotoja.

      Airisę iš veido pažinojo visi, kas skaitė laikraščius ir kino žurnalus.

      – Aš lyg kokia maro nešiotoja, – tarė Airisė. – Ar vidurių šiltinės.

      Atsakiau:

      – Juk žmonių nežudai.

      Kitą rytą nuėjau pas ponią Gruber pasiteirauti, gal dar išnuomojamas mūsų senasis kambarys, ir ponia Gruber paklausė kodėl, o aš trumpai papasakojau, ką pati supratau. Ponia Gruber palingavo galva:

      – Kokia kalė ta Roza Sojer. Azoy gait es – va, kaip viskas vyksta.

      Tiek kartų buvau girdėjusi taip ją sakant, kad jau pati pradėjau taip sakyti. Ponia Gruber mudviems įpylė mėtinio likerio į taures paauksuotais koteliais ir tarė:

      – Aišku, mergaitės, galite nuomotis tą kambarį už tą pačią kainą.

      Pasakė, jeigu reikės, ji ką nors išmes laukan, ir mes susidaužėme taurėmis. Ponia Gruber tarė:

      – Grožis ir šlovė. Patikėk manim: alle ziben glicken. Tai reiškia – anokia iš to nauda, ketzele. Verčiau nemesk rimtų knygų ir akinukų.

      Dėl tos situacijos niekur nenorėjau eiti. Nėjau į parką. Nei į Firenzės Sodų kiemą. Airisė neprašė, kad likčiau su ja. Nieko manęs neprašė. Darė savo pratimus, tvarkėsi plaukus ir skalbė kriauklėje mūsų rūbus. Pradėjo pakuoti daiktus ir pasakė, kad po savaitės kraustysimės.

      – Bet geriau niekam nesakyk, – tarė ji.

      – O kam aš pasakysiu, – atsiliepiau.

      Airisė kas rytą lavino savo vokalą. Tylėdama lygino visas mūsų palaidines ir sijonus ir apskritai elgėsi, lyg gyventų viena, bet aš ją supratau. Supratau viską ir stengiausi apsimesti, kad net nepastebėjau, ir tikėjausi, kad Airisė negalvoja manęs palikti, nes aš jos vietoje pagalvočiau. Nebūčiau likusi ten, kur visiems ant manęs nusišikt, ir nenorėčiau, kad mane sekiotų keturiolikmetė mergaitė, atrodanti kaip dvylikos metų ir visiškai nieko nesugebanti, tik ruošti maistą iš pusgaminių, nerimauti ir skaityti. Sėdėjau fotelyje prie lango ir skaičiau iš bibliotekos pavogtą Doriano Grėjaus portretą ir senus Photoplay numerius, kuriuos radau bute, kai atsikraustėme. Perskaičiusi žurnalus, radau Bibliją. Praleidau nuobodžias vietas, kas iš ko gimė, taip pat ir šlykštesnes, bet man patiko Naujasis Testamentas, pilnas žalių kalvų, mėlyno dangaus, atlaidumo, palyginimų ir metaforų. Senajame Testamente metaforų nebuvo: krūmai iš tikro liepsnojo, sienos griuvo, jūros prasiskirdavo, o kai darosi tokie dalykai, bet koks racionaliai mąstantis žmogus lįstų slėptis už priedangos. Senajame Testamente Dievas ganė žmones. Gelbėjo nuo priešų, niekšų, bado ir mirties. Jis galinga ranka išvedė juos iš Egipto, viliodamas sausainių maišeliu, – štai ką turiu omenyje.

      Liepsnojantis Dievo angelas, o gal kažkas kitas, paspaudė durų skambutį, Airisei kraunant daiktus, o mums su Francisku plaunant indus. Prieš tai vakarienei mums visiems išviriau dešrelių. Ketinome žaisti kortomis, kai baigsiu šluostyti visas lėkštes, o po to Franciskas tikriausiai ruošėsi pakišti Airisei po pagalve dešimt dolerių, kad galėtume kraustytis pas ponią Gruber. Skambutis suskambo tris kartus. Sustingome. Stengėmės vengti Firenzės Sodų vadovo. Galėjome arba sumokėti jam už praeitą mėnesį, arba sumokėti poniai Gruber už kitą mėnesį ir truputį pasilikti sau. Ponia Gruber ir „Holivudo Plaza“ buvo mūsų ateitis. Franciskas pažvelgė į Airisę.

      – Gal ten Roza, – tarė Airisė, o aš užstojau kelią ir nuskubėjau prie durų pirma.

      Ten juk vis tiek ne Roza, o aš nenorėjau, kad sesuo nors sekundę galvotų, kad tai gali būti Roza Sojer, – jos vardu paslapčia sau vadinau tikrąjį pasaulio blogį. Palyginti su Roza Sojer, mano motina atrodė nuostabi.

      – O, mažoji Eve, – pasisveikino tėvas.

      Vienu


Скачать книгу