10 laimingų mamų įpročių. Meg Meeker
Читать онлайн книгу.
sunku mums, irgi galėtų ištiesti pagalbos ranką.
Dažnai mamos jaučiasi išvargintos draugysčių ir taip paprastai nutinka todėl, kad tokiuose santykiuose trūksta pusiausvyros.
Kadangi draugės į santykius atneša savitumo, pasistenkite susirasti skirtingais gebėjimais apdovanotų draugių. Kai kurios draugės gali mus tik prajuokinti, kitų labiausiai laukiame tada, kai mums reikia paguodos, taigi reikia turėti ir vienokių, ir kitokių. Kai kurios suteikia mums intelektualinę paspirtį, tačiau yra šaltos it akmuo, todėl susiraskite ir tokį žmogų, kuris mokėtų jus išklausyti ir užjausti, ir tokį, kuris su jumis diskutuotų (nors visai nenoriu pasakyti, kad intelektas ir mokėjimas užjausti nesuderinami dalykai). Nerasite vienos draugės, kuri duotų tai, ko jums reikia visais gyvenimo atvejais, todėl to ir nesitikėkime. Tai ir yra visas moteriškos draugystės žavesys – kiekviena iš jų papildo kitas, kad galėtume patenkinti daugumą savo poreikių.
3. Mylėkite draugę labiau už save
Merginos išsiskiria ne tik su vaikinais, bet ir su savo draugėmis. Viena kitą labai branginančios suaugusios moterys atitolsta dėl daugelio priežasčių. Dažniausiai – dėl nenumaldyto pykčio ir atlaidumo trūkumo. Kartais būna ir taip, jog geras drauges atstumiame todėl, kad nesugebame jų pakankamai mylėti. Tampame savanaudiškos, rūpinamės tik savo reikalais ir problemomis, visai užmiršusios brangius žmones. Gaila, tačiau daug puikių draugysčių nutrūksta todėl, kad viena iš draugių taip paskęsta savo gyvenimo rūpesčiuose, aplink nebemato nieko daugiau. Jai nebeįdomu, kas vyksta už jos gyvenimo ribų ir ji visiškai apleidžia artimas drauges. Tiesiog nebegalvoja apie kitą žmogų.
Kadangi iš prigimties mamos linkusios dovanoti aplinkiniams savo meilę, atrodytų, kad savo drauges turėtume mylėti savaime. Tačiau iš tikrųjų daugeliui iš mūsų branginti drauges tikrai nelengva. Privalome skambinti, kai esame pervargusios, ir nutaisiusios palaimingą veido išraišką valgyti šlykštaus skonio troškinius. Rodyti draugėms išskirtinę meilę – tai keisti savo planus, kai draugę ištinka nelaimė, drąsiai ją ginti net ir tuomet, kai pykstame ant jos, ir būti pasiruošus ją pavaduoti, kai ją gyvenime ištinka bėda ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių ji nebegali daryti įprastų dalykų. Būsime pasirengusios būti šalia jos ir jos vaikų, nes taip elgiasi mylinčios moterys.
Nors draugių turėjimo negali pavadinti įpročiu, daryti viską, kad išsaugotum draugystę – tai jau įprotis. Nepaprastai svarbu turėti draugių, nes jos padeda mums atgauti ir išsaugoti savo emocinę pusiausvyrą. Jos ištraukia mus iš nevilties gniaužtų, priverčia mus šypsotis, kai norisi verkti pasikūkčiojant, priverčia mus gyventi, kai šaukiamės mirties. Draugės priverčia mūsų širdyse plazdėti tūkstančius įvairių jausmų, kaip plazda snaigės pakračius žaislines Kalėdų dekoracijas. Plazdančiose širdyse randasi nauji jausmai. Išdrįstame pabandyti elgtis kitaip, mokomės pasitikėti ir mylėti, kai mūsų viduje kažkas rėkte rėkia „Net nesvajok apie tai.“ Kartais mūsų draugėms tenka stumte mus stumti (gal net ir trūktelėti už rankos), o kartais pakanka ir bakstelėti. Jos padeda mums neišklysti iš teisingo kelio, kai norisi sprukti šalin, padeda mums atleisti, kai trokštame keršto ir jos myli mus, kai juntame, kad visi aplinkiniai nuo mūsų nusisuko.
Galbūt būtent draugystės teikiama užuovėja leidžia mums tobulėti. Kai nebijome į draugę pažvelgti nuo kelių dienų verkimo užtinusiomis akimis arba pakviesti jos į ceremoniją, kur gausime apdovanojimą, kurio ji niekada nėra turėjusi, ir žinome, kad jai bus taip pat smagu kaip ir mums, atsipalaiduojame apimtos meilės ir apsalusia širdimi galime tiesiog būti pačios savimi. Tikiu, kad vien šis ramybės jausmas suteikia mums drąsos pažvelgti į save ir keistis. Jausdamos draugių užnugarį, galime gilintis į savo slapčiausias baimes, kritiškai įvertinti savo meilę šeimai, įveikti finansinius sunkumus ir apsispręsti, ar tikėsime rojumi, Dievu ar Buda. Didžioji draugystės paslaptis – tai jos teikiamas absoliutus saugumo jausmas, kai žinome, kad būsime priimtos tokios, kokios esame, nors kartu esame priverstos keistis, tobulėti ir siekti geresnio gyvenimo. O būtent to ir trokštame ugdydamos savyje sveikesnės gyvensenos įpročius.
Trečias įprotis
Puoselėkite ir praktikuokite tikėjimą
Kodėl mamoms reikia tikėti ir kodėl tai ne visada lengva
Esu tikinti. Tikėjimas – tai mano kova. Nesvarbu, ar tikiu, kad pilotas saugiai nuskraidins mano dukrą į Indoneziją, ar kreipiuosi į Dievą, kad gūdžią naktį suteiktų ramybės mano tėčiui, vienam gulinčiam savo lovoje slaugos namuose, ar net kai stengiuosi susikaupti prieš skaitydama paskaitą, – tikėti nelengva. Turėdama suaugusią dukrą, gyvenančią kitoje pasaulio pusėje, kur negaliu būti šalia jai susirgus ir būdama priversta stebėti, kaip mano mylimo tėčio sąmonė gęsta tiesiog mano akyse, už savo tikėjimą moku didžiulę kainą. Stebėti, kaip jie kenčia, – neapsakomai skaudu.
Manau, kad sunkiausia tikėjime – sugebėti užgniaužti poreikį kontroliuoti. Mes turime pasikliauti kažkuo kitu, nes nesugebame valdyti gyvenimo. Negalime vien savo valios jėga apsaugoti mylimų žmonių. Jaučiamės nepajėgūs, nes tokie ir esame. Man, kaip ir daugeliui jūsų, nepatinka jaustis bejėge – sunku ne tiek dėl įžeistos savimeilės, kiek dėl emocinės savijautos. Galėdama padaryčiau viską, kad mano mylimi žmonės būtų sveiki ir laimingi, deja, tai neįmanoma.
Mums – mamoms – yra svarbūs du tikėjimo lygmenys. Pirmiausia, privalome išmokti pasitikėti kitais žmonėmis. Tai tikrai sunku, nes kartais draugai ir šeimos nariai mus nuvilia. Tikimės, kad jie pateisins mūsų lūkesčius: kartais jiems tai pavyksta, o kartais – ne. Dažniausiai jiems nesiseka ne iš blogos valios, o tik todėl, kad ir jų galimybės ribotos. Net ir ištikimiausi, ir labiausiai atsidavę draugai ar šeimos nariai gali mus nuvilti, nes ir jie – tik žmonės. Antrasis tikėjimo lygmuo – kur kas rimtesnis. Tai – tikėjimas Dievu. Be šio tikėjimo gyventi negalime. Daugelis bando gyventi netikėdami, tačiau gyvenimui artėjant prie pabaigos, o kūnams vystant, su Dievo egzistavimo klausimu vienaip ar kitaip susiduria kiekvienas.
Dauguma mūsų apie Dievo buvimą susimąstome dar jaunystėje. Tai gerai. Kai kurios iš mūsų vengia šios temos ir metų metais net nesusimąsto apie savo dvasinį gyvenimą, nes šie klausimai trikdo. Tačiau, mano manymu, kuo greičiau pradėsime rūpintis savo vidumi, tuo sveikesnės būsime, nes dvasinis pradas yra svarbiausia mūsų asmenybės dalis.
Kai kurios mamos išpažįsta judėjų ir krikščionių Dievą, kai kurios tiki šventaisiais, dar kitos – Buda ir Alachu, o yra ir tokių, kurios tiki Visatos egzistencialumu. Kažkuo tiki net ir ateistai, net jei tai yra tik jų pačių sveikas protas. Ateistai atmeta kitų būtybių egzistavimo galimybę ir gyvena pasikliaudami savimi ir tais gyvenimo dėsniais, kuriuos jų protas gali racionaliai suvokti. Kai kurie pripažįsta tam tikras moralines vertybes, kiti – tik mokslines tiesas, tačiau visi šie ateistiniai tikėjimai neperžengia žmogaus pažinimo ribų. Visos mes kažkuo tikime ir tą darome kiekvieną dieną, todėl iš tikrųjų nereikia nė klausti, ar reikėtų tikėti, ar ne. Svarbesnis klausimas – kuo ir kodėl tikėti. Be to, jei tikėjimas yra tokia svarbi mūsų kasdienybės dalis, kodėl jam neskiriame dėmesio? Mes be galo sureikšminame, ką valgome ir ko nevalgome, kiek sportuojame ar nesportuojame arba kokiais drabužiais vilkime. Atidžiai sekame savo vaikų reakcijas, jų poreikius ir troškimus, ir tik retsykiais prisimename svarbiausią jų asmenybės dalį – dvasingumą. Mes tai darome dėl to, kad taip daro ir visi kiti. Tai – amerikietiškosios kultūros dalis.
Be to, yra dar vienas svarbus dalykas. Matant „tikėjimo vedlius“ kartais norisi nuo jų laikytis atokiau. Žinau, kad, kaip teigiama Senajame Testamente, „krikščionis turėtume pažinti iš meilės“, tačiau kartais tą meilę taip sunku įžvelgti. M. Gandis[3] yra liūdnai prasitaręs, kad būtų priėmęs krikščionybę, jei joje nebūtų krikščionių. Deja, puikiai suprantu, ką jis turėjo omeny. Yra krikščionių, kurie šimtus tūkstančių tikinčiųjų suartino
Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis.