Mūsų gyvenimo istorijos tokios skirtingos ir margos – pripildytos džiaugsmo ir liūdesio, netekčių ir atradimų, sėkmių ir nusivylimų, meilės ir skausmo, juoko ir ašarų… Tik ko jos būtų vertos be ypatingo prieskonio – nekasdieniškų kasdienybės valandų, kurios atperka dienų kartėlį ir ilgam įstringa atminty.

      MARCIPANO VALANDOS… Jaukus laikas, praleistas su įdomia knyga, kurios puslapiuose papasakota istorija galėjo nutikti ir Tau…

      Mielosios draugės,

      pirmasis romano „Ketvirtadieniais aštuntą“ leidimas pasirodė 2001 metais ir pradėjo mano, kaip knygų kietais viršeliais rašytojos, karjerą. Prisimenu, kokia susižavėjusi laikiau šį romaną rankose patį pirmą kartą. Tik pradėjus rašytojos karjerą, svajonė išvysti savo knygas kietais viršeliais man atrodė nepasiekiama. Tačiau nuo to laiko, kai prieš daugelį metų išsinuomojau rašomąją mašinėlę, daug sužinojau apie tai, kaip siekti tikslo. Ir svajonės tapo realybe!

      Ši knyga suteikė man dar vieną pamoką: patys geriausi romanų siužetai yra tiesiog po nosimi. Kai pirmą kartą persikėliau dirbti iš namų į išsinuomotas patalpas komerciniame pastate, galvojau, kad priėmiau visiškai savo galimybių neatitinkantį sprendimą. Tik supratau vienintelį dalyką, jog turiu užduoti keletą esminių klausimų kitoms sėkmės pasiekusioms moterims. Šio tikslo vedama pasikviečiau į namus penkias moteris, įmonių savininkes ir verslininkes, išgerti arbatos. Visos jos pažinojo viena kitą iš matymo, bet nebuvo draugės. Mes puikiai praleidome laiką ir nusprendėme susitikinėti kiekvieną… jūs atspėjote… ketvirtadienį per pusryčius.

      Nuo to laiko prabėgo septyniolika metų. Iš penkių pirmųjų grupelės narių liko trys. Diana ištekėjo ir persikėlė gyventi kitur. Stephanie, mieląją Stephanie, iš mūsų atėmė kiaušidžių vėžys. Banko prezidentė Betty jau išėjo į pensiją. Lillian dar verčiasi teisininko praktika, tačiau jau irgi galvoja apie užtarnautą poilsį. Prieš kelerius metus prie mūsų prisijungė Sandy O’Donnell. Aš irgi tebepriklausau grupei. Mes reguliariai susitinkame padrąsinti, palaikyti ir įkvėpti viena kitą. Per prabėgusius septyniolika metų drauge išgyvenome netektis, skyrybas, santuokas, tėvų senėjimą ir mirtį, mažesnius bei didesnius negalavimus ir daugybę kitų dalykų. Tapome geriausiomis draugėmis. Tam tikra prasme esame artimos kaip seserys.

      Kai pradėjome susitikinėti, Stephanie pasiūlė kiekvienai pasirinkti po metų žodį. Man ši mintis pasirodė nuostabi. Taip jau nutiko, kad tai (ir, žinoma, ta aplinkybė, jog reguliariai susitinkame kaip grupė) įkvėpė mane sukurti romaną „Ketvirtadieniais aštuntą“. Tikiuosi, kad jums ši knyga patiks ir taip pat taps įkvėpimo šaltiniu.

      1

      „Geros mergaitės rašo dienoraščius; blogos mergaitės niekada neturi laiko.“

      Sausio 1-oji

      Pažadu sau: šie metai man taps nauja pradžia. Šviežiu startu daugeliu požiūrių. Nusprendžiau užmiršti skyrybas. Tikrai pats laikas, kad jau tai baigėsi daugiau nei prieš metus. Gerai, jei tiksliai, prieš trylika mėnesių ir šešias dienas. Aš neskaičiuoju… Nors galbūt ir skaičiuoju, bet liausiuosi nuo šiandien .

      Maiklas turi naują gyvenimą, aš – taip pat. Girdėjau, kad gerai gyventi – puikiausias kerštas. Šaunu, nes kaip tik tai ir ketinu daryti. Gyventi kaip klestinti, laiminga (ar bent patenkinta) laisva moteris ir motina. Tokia mano priesaika. Daugiau nesitikėti, kad kitas žmogus suteiks gerovės pojūtį. Visiškai laimei man nereikalingas sutuoktinis. Teks pasistengti, kad išmesčiau iš galvos santuoką, bet įsikibimas į skausmą ir pyktį niekur nenuves. Man jau gana iki kaklo viso to purvo, rietenų, apmaudo ir kartėlio. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mudviem su Maiklu galėtų nutikti kas nors panašaus.

      Mačiau, kaip skyrybos naikina santuokas aplinkui, bet kažkodėl maniau, jog esame saugūs…

      Užsimiršti nepadėjo ir susitikimas su Merilina Kodi per Kalėdas. Ji nebuvo girdėjusi apie skyrybas, tad kai papasakojau, kad vyras – pataisa : buvęs vyras (vis dar sunku tai prisiminti) – paliko mane dėl dvidešimtmetės, pasijuto priblokšta. Tada aiškiai manydama, kad duoda gerą patarimą, Merilina pasiūlė susirasti jauną draugužį (žigolą?), kuris padėtų susigrąžinti pasitikėjimą savimi. Kalbėjo visai rimtai, tarsi sugulusi į lovą su vyru, vos keleriais metais vyresniu už savo sūnus, pasijusčiau geriau. Merilina – puikus pavyzdys, kodėl negaliu toliau draugauti su žmonėmis, su kuriais mudu su Maiklu palaikėme santykius kadaise.

      Tiesą sakant, prarasti Merilinos draugystę – nedidelė bėda. Žvelgdama į jos užjaučiamas akis pastebėjau slypinčią užuominą, kad būčiau galėjusi išsaugoti vyrą, jeigu pati nebūčiau nuo jo nutolusi. Laimei, aš susitvardžiau ir nepuoliau gintis – tai nieko nebūtų įrodę. Beje, priaugau ne daugiau nei šešis kilogramus nuo to laiko, kai buvau dvidešimt penkerių, ir, velniai juos visus griebtų, rūpinuosi savimi. Jeigu kas ir kenčia nuo vidutinio amžiaus krizės, tai Maiklas. Įžūlu galvoti, kad Maiklo meilės ryšys tam tikra prasme yra mano kaltė!

      Kaip, po perkūnais, galėjau varžytis su mergiote, vakarykšte paaugle? Negalėjau. Ir nesivaržiau. Kaskart, kai tik pagalvoju apie juos kartu, man darosi bloga.

      Padėjo dienoraščio rašymo kursai. Taip pat pažintis su Liza, Džulija ir Karena. Jos tapo mano draugėmis ir naujojo gyvenimo dalimi. Tvirtų santykių užmezgimas su kiekviena iš šių moterų – viena iš teigiamų mano pasiektų permainų. Kaip sakoma, išmeskime iš galvos sena ir verkimės naujam. Esu laiminga, kad mūsų ketvertas nusprendė toliau matytis, nors kursai baigėsi. Ketvirtadienio pusryčiai tapo įkvepiančiu sumanymu.

      Tik minčių užrašymas leido man ištverti pastaruosius šešis mėnesius. Tai turėjo būti geriausias mano gyvenimo laikotarpis. Tačiau aš buvau priversta pradėti iš naujo – ne savo valia ir ne dėl savo kaltės! Gerai, puiku. Galiu su tuo susidoroti. Aš jau susidoroju, kiekvieną dieną. Neapkenčiu to. Neapkenčiu Maiklo, nors ir stengiuosi nepasiduoti šiam jausmui. Galiu pasakyti tik tiek, kad aš tai įveiksiu.

      Turiu pripažinti vieną dalyką. Maiklo romanas padėjo man daug sužinoti apie save. Nenumaniau, kad galėčiau iš tikrųjų ko nors nekęsti. Dabar žinau, kaip giliai gali rėžti mano neapykanta… Velniškai norėčiau žinoti, kodėl nerėžia.

      Mano klaida (padariau jų ne vieną) – atidėlioti skyrybas kiek tik įmanoma. Būdama nepataisoma optimistė nesilioviau tikėjusi, kad ilgainiui Maiklas ateis į protą. Neabejojau, jog galiausiai pamatys, kaip labai įskaudino mane ir berniukus. Romanas su dvidešimtmete – visiška beprotybė. Tikriausiai jis atsikėlė vieną rytą ir nusprendė sugriauti savo gyvenimą – ir dėl ko? Gero sekso? Abejoju, kad ji tokia nepaprasta lovoje.

      Žvelgdama į praeitį galiu pykti ant savęs, kad daugybę mėnesių vilkinau susitikimą su advokate. Paprasčiausiai atidėliojau tai, kas neišvengiama, nes buvau tikra, jog Maiklas supras, ką nuveikė, ir padarys tam galą. Kaip meldžiausi, kaip karštai troškau galimybės išgelbėti savo santuoką. Jeigu tik Maiklas būtų sugrįžęs namo. Jeigu tik būtų suteikęs mums dar vieną galimybę. Kaip menkai tesupratau, kad jo veiksmai sugriovė mūsų bendro gyvenimo pamatus. Tą pačią minutę, kai jis prisipažino įsimylėjęs Mirandą (žinoma, kad įsimylėjo!), turėjau lėkti į advokatės kontorą ir nieko nelaukusi tvarkyti skyrybų dokumentus. Būčiau patyrusi daug mažiau širdgėlos.

      Ypač sunkiu metu, kai jaučiausi visiškai sugniuždyta, užsiregistravau į psichologinę konsultaciją. Likimo ironija. Ne aš sulaužiau vedybų įžadus, bet būtent man teko tartis dėl susitikimo su psichoanalitike.

      Vieną atmintiną ketvirtadienio rytą, maždaug prieš pusantrų metų, pabudau po dar vienos neramios, liūdnos, vienišos nakties. Pamenu, vonios kambaryje atsirėmiau į kriauklę, apimta tokio emocinio skausmo, kad