Ketvirtadieniais aštuntą. Debbie Macomber
Читать онлайн книгу.
šlykščias skyrybas, tai dėl nemalonumų, kurių Lilijana pridarė Maiklui. Jis nepaliaujamai tvirtino norįs draugiškų skyrybų, bet, kaip pareiškė Lilijana, buvo gerokai per vėlu.
Berniukai vis dar su juo nesikalba. Abejoju, ar Mikas išvis kada nors kalbėsis. Aleksas visada buvo artimesnis tėvui, žinau, kad jam jo trūksta. Mes nešnekame apie tai. Norėčiau pasikalbėti, bet kad ir ką pasakyčiau, tai nenumalšins skausmo, jog jų tėvas išėjo. Maiklas nesuprato, kad palikdamas mane atsisakė ir vaikų. Jis ne tik išdavė mane . Palaužė visų mūsų tikėjimą.
Tikriausiai privalėjau suvokti, kas vyksta. Apie tai man ir bandė užsiminti Merilina. Turėjau suprasti, kad kažkas ne taip, bet niekada nebūčiau įtarusi to. Galbūt ir kilo minčių apie vidutinio amžiaus krizę ar santuokos keliamą nuobodulį. Galbūt tai jis jautė; galbūt dėl to šitaip pasielgė. Bet jis turėjo atvirai pasikalbėti su manimi apie savo jausmus – o ne užmegzti meilės ryšį. Blogai, kad vyras nusižiūrėjo kitą moterį, juo labiau draugo dukterį…
Galiu tik įsivaizduoti, ką pagalvotų Karlas, jeigu būtų gyvas. Viskas taip absurdiška. Vos prieš kelerius metus mudu su Maiklu dalyvavome vakarėlyje, kurį Keitė ir Karlas surengė Mirandos mokyklos baigimo proga. Kai mūsų geriausias automobilių pardavėjas staiga krito pakirstas širdies smūgio, Maiklas, atjaučiantis draugas ir darbdavys, padėjo sielvartaujančiai našlei surengti laidotuves ir sutvarkyti draudimo dokumentus. Dar absurdiškiau, kad aš pati pasiūliau jam tai padaryti.
Tuo metu nerimavau tik dėl to, jog Maiklas gali pernelyg suartėti su našle. Tik ne Keitė linksmino mano vyrą visais tais vakarais. Jos dvidešimtmetė dukra. Vargu ar mudvi su Keite kada nors atsigausime nuo sukrėtimo.
Maiklas dar nevisiškai įvertino savo poelgio pasekmes. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad po skyrybų jo santykiai su sūnumis bus kaip anksčiau. Mikas davė jam atkirtį. Aleksas taip pat. Maiklas nesiliovė bandęs, bet berniukų palankumą ne taip lengva pelnyti. Stengiausi visomis išgalėmis nesikišti. Vis dėlto jis yra jų tėvas; sūnūs patys nuspręs, kaip elgtis su juo. Atsisakau skatinti bent vieną iš jų atleisti ir užmiršti, bet ir nedrausiu palaikyti ryšių su Maiklu. Jiems rinktis.
Per dvidešimt trejus santuokos metus niekada nesižvalgiau į kitus vyrus. Velniai griebtų, buvau ištikima, mylinti žmona. Būčiau net susitaikiusi su jo romanu, jeigu būtų jį nutraukęs ir sugrįžęs į šeimą. Bet ne, jis…
Gerai, užtenka. Nebūtina nuolat prisiminti skausmingų smulkmenų. Kaip minėjau, tai šviežias startas, pirmoji naujųjų metų diena. Leisiu sau žengti į priekį, kaip mano psichoplepė konsultantė mėgsta sakyti.
Vienas iš žingsnių susijęs su pusryčių grupe – apie tai ir rašysiu toliau dienoraštyje. Liza pasiūlė, kad kiekviena iš mūsų pasirinktume po metų žodį. Tik vieną. Nesuprantu, kodėl neskubu galvoti, koks žodis man geriausiai tiktų. Visos turime apsispręsti iki susitikimo kitą ketvirtadienį „Mokos akimirkose“.
Svarstau mintį, ar man nepasirinkus žodžio „pradžia“, kad jau esu naujame kelyje. Tačiau nenoriu gromuliuoti šios temos ateinančius dvylika mėnesių. Tam tikra prasme pradžia turi tapti viduriu ir galimybės turi būti panaudotos. Man atrodo, bijau, kad seksis prasčiau nei noriu.
Išties man labiausiai reikia suprasti, kas esu. Dabar, kai vėl likau viena. Dvidešimt trejus metus tapatinau save su Maiklu. Mes buvome komanda, papildėme vienas kito stipriąsias ir silpnąsias savybes. Man visada geriau sekėsi tvarkyti finansus, o Maiklui – dirbti su žmonėmis. Pirmaisiais metais po vedybų jis susirado dar vieną darbą – pardavinėjo automobilius, kad papildytų mūsų biudžetą, ir netrukus tapo geriausiu pardavėju. Turėjo ekologo išsilavinimą ir dienomis dirbo miesto planavimo įstaigoje, tačiau pardavinėdamas automobilius uždirbdavo tris kartus daugiau. Netrukus jis atsidėjo tik verslui, o aš taupiau kiekvieną jo uždirbtą dolerį, kaupiau santaupas.
Tada atsirado galimybė įsigyti ševroletų saloną. Tokia proga pasitaiko tik kartą gyvenime. Drauge šiaip ne taip sukrapštėme reikiamą sumą. Kai baigėme tvarkyti popierius, abu kartu paėmus neturėjome nė šimto dolerių, bet buvome laimingi. Tuo laiku mes…
Negaliu apie tai rašyti, nenoriu prisiminti, kokie laimingi buvome tais pirmaisiais metais. Kai tik pagalvoju, užvaldo praradimo skausmas ir gailestis. Didžiulis gailestis…
Žodis. Man reikia žodžio. Ne prisiminimų. Negaliu sieti naujo savo tapatumo su praeitimi ir tuo, kas buvau. Turiu žvelgti į ateitį. Taigi man reikia žodžio, atitinkančio dabartinę būseną moters, kuria tampu. Moters, kuria noriu būti.
Minutėlę. Tik prakeiktą minutėlę! Kuo buvau, kuo noriu būti . Kodėl turiu keistis? Juk man viskas gerai! Juk ne aš išplėšiau šios šeimos širdį. Buvau gera žmona, gera motina. Buvau ištikima…IŠTIKIMA.
Štai jis. Mano žodis. Ne „pradžia“, ne „atradimas“, o „ištikima“. Nuo tos akimirkos, kai ištariau priesaikos žodžius, buvau ištikima vyrui, santuokai, šeimai. Visus tuos metus likau ištikima sau; niekada nesielgiau negarbingai ir visada teikiau pirmenybę ne savo troškimams, bet šeimos pareigoms. Man nereikia suprasti savęs. Įsisąmoninau, kas esu, prieš daugelį metų ir nuoširdžiai save pamilau. Ne aš pasikeičiau – pasikeitė Maiklas.
Tai skamba neblogai. Nebeprivalau kam nors ką nors įrodinėti. Liksiu ištikima sau .
Laimingų Naujųjų metų, Klere Kreig. Tavęs laukia nuostabūs laikai. Be jokių finansinių sunkumų. Dėkui Lilijanai Keis ir teisėjui, mačiusiam pernelyg daug vyrų, kurie sugriovė savo šeimos gyvenimą. Maiklui teks net dvidešimt metų mokėti mano dalį už automobilių saloną. Įskaitant procentus. Turiu namą, naują automobilį, sveikatos draudimą, lėšų apmokėti berniukų koledžo išlaidas ir pakankamai pinigų pasiturimai gyventi.
Man nėra dėl ko rūpintis. Galiu daryti ką panorėjusi. Ir, žinoma, neprivalau dirbti, jeigu nejaučiu poreikio.
Pala! Galbūt susirasti darbą būtų nebloga mintis. Kodėl nesugrįžus į žaidimą ir nepanaudojus savo dvidešimties metų patirties? Argi šiomis dienomis negirdėjau, kad Merfio automobilių salonas ieško vyriausiojo vadybininko? Turėdama tokią patirtį galėčiau dirbti tiek valandų, kiek pati norėčiau. Žinia, kad gavau šį darbą, tikrai sukeltų Maiklui apmaudą. Jis to nusipelnė. Kaip šauksi, taip atsilieps. Dieve, negerai taip galvoti, bet man patinka.
To aš ir laukiau. Daug laiko turėjo praeiti, kad nebejausčiau siaubingo, gniuždančio skausmo. Dabar šypsausi vos pagalvojusi apie Maiklo veido išraišką, kai jis išgirs, kad pradėjau dirbti didžiausiems jo konkurentams.
Merilina Kodi klydo, bet ir aš buvau neteisi. Gerai gyvendama nepamokysiu Maiklo. Žinojimas, jog jis nemiega per naktis nerimaudamas, kad dalijuosi verslo paslaptimis su varžovais, – štai kas padės ilgainiui pajusti pasitenkinimą. O kai būsiu patenkinta, mano gyvenimas išties pagerės.
– Mama, ar galėtume pasišnekėti?
Kilstelėjusi žvilgsnį nuo stalo Klerė Kreig pamatė septyniolikmetį sūnų, stovintį svetainės tarpduryje. Ryte jie abu, kaip visada sausio 6-ąją, per Tris karalius, nukabino kalėdinius papuošalus ir suruošė Miką į koledžą. „Koks jis panašus į Maiklą“, – skausmingai pagalvojo ji. Maiklą prieš dvidešimt penkerius metus. Atletiškas, dailus, linksmas. Prisiminimai nudiegė širdį.
– Nesutrukdžiau? – paklausė Aleksas, įžengęs vidun su futbolo komandos uniforma. Šventinės atostogos baigėsi. Savaitės pradžioje prasidėjo užsiėmimai. Šįryt Mikas išvažiavo į San Fransisko koledžą.
Klerė uždėjo dangtelį ant parkerio ir atstūmė čekių knygelę bei sąskaitas, pasirengusi visą dėmesį skirti jaunesniajam sūnui.
– Kuo