Bela ir negailestingasis šeichas. Sarah Morgan
Читать онлайн книгу.
vesti neskuba.
– O kas drįstų jį kaltinti? Santuoka gali būti tikras pragaras. Mano tėvas ją kartojo triskart. Jis aklai tiki posakiu Jei pirmą kartą nepavyksta – mėgink dar. Neįmanoma nesižavėti jo atkaklumu. Stebėti jį išties jaudina.
– Tavo tėvas buvo vedęs tris kartus?
– Galėtumėte pamanyti, kad jam tai jau puikiai sekasi, ar ne? – Bela nuo nuogų rankų nusibraukė smėlį svarstydama, ar tai neatstotų šveitimo. – Praktikos jam tikrai netrūksta.
– Privalai paleisti savo pyktį, Bela. Esi pernelyg aistringa.
– Tokia jau aš, – ji išlaikė nerūpestingą toną. – Pernelyg aistringa. Pernelyg… visokia. Pamėginkite turėti tiek seserų, netikrų seserų, tris motinas ir tėvą kaip manasis – tada gal ir suprasite, kodėl nesugebu atrasti ramybės. Niekas taip neužveda kaip šeima. Gal nebent tik kompiuterio, telefono ir muzikos grotuvo paėmimas vienu metu.
– Kaip tik tada, kai mūsų gyvenimas pernelyg daug iš mūsų reikalauja, privalome ieškoti vidinės ramybės. Sugebėjimas pasinerti į tylą ir mintis gali būti tikra oazė gyvenimo audrose.
– Neatsisakyčiau kelias dienas praleisti oazėje, – mąsliai tarė Bela, sunerimusi dėl to, kaip ją paveikė Atifo žodžiai. Tiesa ta, kad ji pavydi jo ramybės. Ji irgi to trokšta, bet nė nenutuokia, kaip to pasiekti. – Palmės, vanduo, kuriame galima maudytis. Smėlis man netrukdo, jei žvelgiu į jį nuo paplūdimio kėdės, o rankoje laikau kokteilį.
Senukas nuleido galvą.
– Paliksiu tave pamąstyti, Bela. Pasimatysime devintą jogoje.
– Joga. Valio. Mirštu iš nekantrumo, – Belos veidas buvo visiškai bereikšmis, ji stebėjo jį nueinant palapinių link, bet viduje tiesiog virė.
Gana!
Daugiau jokių meditacijų.
Jokios dykumos.
Ji susiras džipo raktelius ir dings iš čia, net jei reikės ką nors palapinėje surišti.
Jau ketino grįžti į Prieglobstį ir leistis į transporto priemonės paieškas, kai pastebėjo, kad neliko prie arklidžių įėjimo stovėjusių sargų. Bela prisimerkė, o galvoje užvirė mintys – mergina pakeitė planus. Arklidėse jos niekas nepažįsta, ar ne? Jei ji pasitikėdama savimi ten užeis, žmonės net gali pagalvoti, kad ji ten dirba.
Leidusi sau pasvajoti apie tai, kaip lekia per dykumą arklių vagone, ji praėjo ženklą Įeiti griežtai draudžiama ir smėlio takeliu pasuko arklidžių link. Tuščio kiemo viduryje burbuliavo fontanas, o Bela tik dabar pastebėjo, kokios prašmatnios ir milžiniškos iš tiesų yra tos arklidės.
– Šios vietos savininkas turėtų būti tikras pinigų maišas, – ji dirstelėjo per petį norėdama įsitikinti, kad įslinko nepastebėta. Bet arklidės atrodė apleistos. Jokių sargų. Nieko.
Keista, – pamanė Bela dairydamasi. – Kur visi?
Iš patirties žinojo, kad gyvenimas arklidėse paprastai virte verda.
Virš aptvaro durų iškišęs galvą žirgas jai sužvengė.
Bela priėjo prie jo.
– Bent kažkas čia gyvena. Labas, gražuole, – išdainavo ji, ranka trindama švelnų kumelės kaklą. – Koks tavo rytas? Pameditavai? Sumazgei kojas į lotoso pozą? Gurkštelėjai žolelių arbatos?
Žirgas švelniai pūstelėjo jai į kaklą ir Bela staiga pasijuto geriau nei ištisas savaites prieš tai.
– Gal nori apsigyventi mano palapinėje? – ji pabučiavo gyvūno nosį, kalbino ir glostė kumelę, o pažįstamas šieno ir arklio kvapas ramino ją taip, kaip nenuramintų jokia meditacija. Dirstelėjusi pro aptvaro duris ji nužvelgė žirgą. – Tu tikra gražuolė. Grynakraujė arabė. Kodėl kažkas tokį ypatingą žirgą, kaip tu, slepia atokiame kampelyje?
Žirgas stipriai bakstelėjo ją nosimi ir Bela vos neišvirto iš kojų.
– Atsibodo būti įkalintai arklidėse, ar ne? Pažįstamas jausmas. Kur visi? Kodėl tu čia viena?
Čia buvo taip kraupiai tuščia, kad Bela nejaukiai apsižvalgė, norėdama atsikratyti jausmo, jog kažkas ne taip – kad netrukus nutiks kažkas blogo.
– Ak, dėl Dievo meilės, – įtūžusi ant savęs ji vėl atsisuko į žirgą. – Taip ilgai gyvenu nuobodybėje, kad man jau ėmė vaidentis. Jei per pastarąsias dvi savaites ko ir išmokau, tai tik to, kad čia niekada niekas nevyksta.
Žirgas neramiai pasimuistė savo garde ir Bela užjaučiamai jam sumurmėjo, mat jautėsi lygiai taip pat. Mergina beviltiškai troško užšokti kumelei ant nugaros ir joti joti, kol mintys liks toli už jos.
O kodėl gi ne? Kam ieškoti džipo, jei į miestą ji gali nujoti?
Juk neturėtų būti labai toli. Kelią ji prisimena. Nors ir sunkiai. O nuvykusi galės pasirūpinti, kad žirgą grąžintų su derama padėka.
Gal Atifas taip supyks, kad atsisakys ją priimti atgal.
Mane išmes, – džiugiai pamanė Bela, nukėlė skląstį nuo aptvaro durų ir įžengė vidun. Blogoji Bela.
– Žmonės visada iš manęs tikisi blogiausio, o aš nemėgstu jų nuvilti. Vargšui Atifui išties reikės labai giliai ieškoti savo vidinės ramybės, – tarė ji kumelei vikriai ją atrišdama. – Netrukus gerai supurtysiu jo karmą. Tegu prisisega saugos diržą.
– Jei nori savaitę praleisti vienas dykumoje, bent leisk tave lydėti sargybiniams, Zafikai.
– Jei leisčiau mane lydėti sargybiniams, nebebūčiau vienas, – sausai tarė Zafikas. – Tai vienintelė savaitė metuose, kai galiu būti žmogumi, o ne valdovu. Tave vieną paskiriu atsakingu, Rašidai.
Jaunėlis jo brolis išbalo, aiškiai išgąsdintas tokios atsakomybės.
– Nemanai, kad vertėtų atidėti kelionę? Derybos dėl naftos pasiekė lemtingą tašką. Jie tikisi, kad atsakysi palankesniu pasiūlymu.
– Jiems teks nusivilti.
– Nejau išties pasitrauksi pačiame derybų įkarštyje? Juk tai – pats blogiausias metas.
Zafikas šaltai šyptelėjo.
– Priešingai, dabar pats geriausias metas, Rašidai.
– Kas, jei jie kreipsis kitur?
– Nesikreips.
– Bet kaip tu gali būti toks tikras? Iš kur žinai? Iš kur visada žinai, kaip dera elgtis? – jiedu ėjo arklidžių link, brolis pavydžiai dėbčiojo į jį. – Norėčiau būti toks neperprantamas, kaip tu. Tu niekada neparodai jausmų.
Išgirdęs piktą žirgo žvengimą Zafikas tikslingai pasuko neramumų kryptimi.
– To nepasakysi apie mano žirgą, kuris, regis, jausmus rodo vos progai pasitaikius.
– Visi arklidėse jo bijo.
Zafikas stebėjo, kaip jo arklininkas į kiemą atvedė pusiau laukinį elegantišką eržilą. Pamatęs, kaip žirgo ausys piktai susiglaudžia, jis atsiduso.
– Panašu, kad Batalui, kaip ir man, reikia pertraukos, – nieko nelaukęs jis priėjo prie ristūno, o brolis saugiu atstumu atsekė iš paskos.
– Ar kada dėl ko nors jaudiniesi? – leptelėjo Rašidas, nes šito paklausti ketino jau ištisas dienas. – Ar kada jauteisi, kaip aš?
Zafikas susimąstė, lūpose nušvito niūri šypsena. Galėjo papasakoti broliui, kad jo vaikystė labiau priminė griežtą karinę stovyklą, diegiančią atsakomybės ir pareigos jausmą.
– Pasitikėjimas