Bela ir negailestingasis šeichas. Sarah Morgan
Читать онлайн книгу.
vandenin ir ja suvilgė jos veidą ir kaklą. Žinodamas, kad mergina atsigaus tik atvėsusi ir gavusi pakankamai vandens, jis nenoriai atsegė jos ilgarankovės palaidinės sagas. Nuvilkęs ją sudrėkino lieknas rankas, stengdamasis nežiūrėti į dailią nėriniuotą liemenėlę – dabar tik ji teskyrė jį nuo jos nuogumo. Suvilgęs jos rankas ir kūną leido vandens lašeliams vėsinti perkaitusią odą.
Jei taip ir toliau, jam ir pačiam netrukus prireiks vėsaus vandens – jau iš tiesų nerimą ėmė kelti tai, kaip mergina jį veikia. Skubiai ir šaltai tarsi gydytojas nutraukė baltas medvilnines jos kelnes nuo klubų ir kojų.
– Atifai? – ji sumurmėjo vyro vardą ir Zafikas tučtuojau susiraukė, susimąstęs, ar su ja dykumoje buvo dar kažkas.
Žinoma. Ji privalėjo turėti bendrininką. Juk viena moteris tikrai negalėjo įgyvendinti savo plano – pavogti jo žirgą, ar ne?
Susimąstęs, kur dingo įprastas jo minčių aiškumas, Zafikas įmetė skepetą atgal į dubenį ir nekantriai nužvelgė nuraudusius jos skruostus, bet šįsyk ta nekantra buvo skirta pačiam sau. Kada jis liovėsi logiškai mąstyti?
Iš susirūpinimo ir nekantraudamas gauti žinių, vyras pasodino ją ir prispaudė prie lūpų puodelį vandens.
– Gerk, – įsakė, ir nors ji vis dar buvo užsimerkusi, klusniai pravėrė lūpas ir gurkštelėjo. – Dar, – jis vėl paragino ją atsigerti, tada švelniai paguldė ant pagalvės ir dar kartą sudrėkino.
Palapinės pavėsyje, atvėsinta vandens, ji pamažu ėmė atsigauti.
Tik nusprendęs, kad ji pasirengusi kalbėti, Zafikas dar kartą ją pasodino ir paklausė jam ramybės neduodančio klausimo.
– Kas buvo su tavimi? – jis kalbėjo šiurkščiai – šiurkščiau nei ketino – bet ji neatsiliepė. Stengdamasis nekreipti dėmesio į tai, kokia švelni jo rankoms buvo jos oda, Zafikas pamėgino dar kartą. – Ar buvai viena?
Ji pakėlė į jį akis – jų mėlis išties buvo skirtas vyrams iš proto vesti.
– Žirgas… – karktelėjo ji ir Zafikas pajuto įsitempiant pečius.
– Žinau apie žirgą. O žmonės?
Ji apsilaižė apatinę lūpą, lėtai, tarsi kalbėjimas būtų sudėtingiausias dalykas pasaulyje.
– Ar žirgui viskas gerai?
Leisgyvė guli jo glėbyje ir klausinėja apie žirgą?
Zafiką tai taip sutrikdė, jog jam prireikė akimirkos suvokti, kad jai iš tiesų turėtų rūpėti gyvūno gerovė.
– Jai viskas gerai, nors tikrai ne tavo dėka. Iš to pasipelnyti tau neteks.
– Pasipelnyti?
– Yra daug klausimų, į kuriuos man atsakysi laikui bėgant, bet pirmiausia papasakok apie Atifą. Kas jis?
Ji vėl užsimerkė, bet jis spėjo pamatyti akyse sužibusias ašaras ir neviltį.
– Prašau, neversk manęs grįžti.
– Kur grįžti? – Zafikas buvo įpratęs tučtuojau gauti atsakymus į visus savo klausimus, tad šitoks informacijos traukimas iš jos jam pasirodė be galo varginantis.
Koks vyras patikės moteriai žirgo vagystę?
O gal ji kažką suviliojo, kad pasiektų savo tikslą?
Suerzintas savo paties minčių jis dar kartą prispaudė puodelį jai prie lūpų. Gerdama ji suėmė jo riešą ranka ir deginantis prisilietimas taip jį pribloškė, kad vyras vos neišmetė puodelio.
– Kaip tau tai pavyko be pagalbos? Su tavimi tikrai turėjo kažkas būti?
– Ne, – jos balsas buvo vos girdimas. – Pati.
Paguldęs ją atgal ant pagalvių, Zafikas susimąstė, kodėl žirgo vagilė dirbo viena ir neturėjo pagalbos. Visa jo gauta informacija apie mylimiausiai kumelei gresiantį pavojų rodė, kad pasidarbuoti ketina grupė žmonių.
– Miegok, – staiga jis pakilo pajutęs poreikį nuo jos atsitraukti. Susivaldyti. – Turiu patikrinti, kaip laikosi gyvuliai.
Daugiau niekas nė pirštu nepalies jo žirgų, tai jis pažadėjo sau piktai žirgliodamas palapinės išėjimo link.
– Palauk… – tylus jos karkimas jį sustabdė. – Kas tu?
Zafikas ciniškai šyptelėjo.
Iki šiol jo dar niekas nėra to paklausęs. Jis mąsliai nužvelgė jos šviesius plaukus ir blyškią odą. Visai gali būti, kad ši nenuovoki, naivi moteris, maniusi, kad gali pavogti brangiausią jo gyvulį nesučiupta, iš tiesų nė nenutuokia, kas jis.
Ir jam tai puikiai tinka.
Jo buvimo vieta – paslaptis. Ir jis nenorėjo to keisti, ypač dabar, kai privalėjo galvoti apie Amiros saugumą.
– Aš tavo priešas, – sumurkė jis mirtinai švelniu balsu ir pakėlė palapinės duris. – O tu dar pasigailėsi, kad pavogei mano žirgą.
Viskas iš auksinės virto balta.
Gal ji numirė ir pateko į dangų?
Bela keliskart sumirksėjo ir susiprato žvelgianti į drobę. Ji palapinėje. Čia karšta. Dusinamai karšta, kaip iki raudonumo įkaitintoje orkaitėje uždarytomis durimis. Galvoje tvinksėjo, burna buvo sausa kaip popierius, ir ji nė nenutuokė, ką čia veikia. Atmintyje sužibo fragmentai – stiprus vyriškas balsas, liepiantis gerti, tvirtos, ryžtingos rankos ją nurengia…
Ją nurengia?
Supratusi, kad mūvi tik apatinius, ji jau rengėsi surasti ką nors, kuo galėtų prisidengti, bet palapinės durys prasivėrė ir vidun įžengė vyras. Buvo nuogas iki liemens, jo raumeningi bronziniai pečiai žvilgėjo vandeniu, lyg jis būtų ką tik paniręs į baseiną. Jo kūną dengė tik aplink lieknus klubus apjuostas rankšluostis.
Trumpą akimirką ji pamanė, kad jai vaidenasi, nes jis buvo nederamai, neįmanomai gražus.
– Gerai, gal tikrai miriau ir patekau į dangų, – pašaipiai karktelėjo Bela, bet jos gelbėtojas nė nešyptelėjo. Juodos lyg rašalas jo akys arogantiškai ją vertindamos nužvelgė su neslepiama panieka.
– Keistai suvoki dangų. O gal tiesiog nesupranti, kiek košės prisivirei.
– Tokia košė, kaip tu, man patinka… – nors silpna ir apkvaitusi, Bela nužvelgė galingą jo kūną ir susijuokė. – Turi suprasti ironiją – šitiek laiko praleidau vakarėliuose, tikėdamasi sutikti pribloškiamos išvaizdos vyrą, ir štai jis išdygsta priešais mano akis dykumoje, – dykuma.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.