Šeino Makeido sutramdymas. Nora Roberts
Читать онлайн книгу.
Regana.
– Tu tik gimdyk vaikelius, mieloji, o aš juos mylėsiu.
Ji smagiai pakreipė galvą.
– Dar nesi pasiruošęs vesti ir surimtėti?
– O kam man to reikia? – Šeinas pakėlė besijuokiančias akis nuo Džeisono į ją. – Esu vienintelis nevedęs Makeidas. Garbės reikalas išsilaikyti, kol paaugs sūnėnai.
– Ir tu rimtai vertini šią pareigą?
– Žinoma. Jis užmigo. – Šeinas pasilenkė ir pabučiavo Džeisoną į kaktą. – Nori, kad paguldyčiau?
– Ačiū. – Regana palaukė, kol Šeinas paguldė Džeisoną į senovinį lopšį. – Rebeka tikisi, kad aš atvažiuosiu jos paimti. Man nepasisekė prisiskambinti jai, kol dar nebuvo išvykusi į oro uostą. – Regana vėl persibraukė pirštais per susivėlusius plaukus. – Auklei šiandien laisva diena, Reifas išvažiavo statybinių medžiagų į Heigerstouną. Kesė turi daug darbo viešbutyje, o dar jos Ema sloguoja. Savanos neišdrįsau prašyti pagalbos.
– Kai ją mačiau paskutinį kartą, atrodė, kad gali sprogti bet kurią minutę.
Šeinas, norėdamas pademonstruoti Džerado žmonos būklę, rankomis parodė didžiulį pilvą priešais save.
– Tiksliai. Nėštumui einant į pabaigą pavojinga leistis į trijų valandų kelionę. Dar šią popietę turi atvežti baldus. Taigi tiesiog nežinojau kam dar paskambinti ir ko paprašyti pagalbos.
– Man nesunku. – Norėdamas nuraminti brolienę jis priėjo ir pabučiavo ją į nosies galiuką. – Tikiuosi, ji ne tokia graži kaip tu?
Regana sukikeno.
– Kaip galiu atsakyti į tokį klausimą ir nepasirodyti esanti bjaurybė? Be to, nebuvau sutikusi jos kokius… penkerius metus. Paskutinį kartą mačiau, kai skridome į Niujorką. Ji buvo įsikniaubusi į popierius, kažką rašė. Rebeka jaunesnė už mane ketveriais metais, o jau apsigynė dvi daktaro disertacijas. Gal ir daugiau. Aš jai neprilygstu.
Šeinas nesusiraukė. Protingos moterys jam patiko lygiai taip pat kaip ir ne tokios protingos. Tačiau jis žinojo, kokios paprastai būna tos išmintingos ir rimtos asmenybės. Todėl nesitikėjo iš oro uosto parvežti grožio karalienės.
– Ji parašė disertacijas iš psichiatrijos ir Jungtinių Valstijų istorijos, – tęsė Regana. – Gana keistas derinys, bet Rebeka unikali. Pamenu, ji studijavo ir neprofilinę discipliną – aukštąją matematiką, taip pat gamtos mokslus. Fiziką, chemiją… apsigynė magistro darbą Masačusetso technologijų institute.
– Kodėl? – garsiai svarstė Šeinas.
– Jei pažinotum Rebeką, greičiau klaustum „o kodėl gi ne?“ Ji turi fotografinę atmintį. Pamato, perskaito, sudėlioja į smegenų kartoteką, – paaiškino Regana ir pasitapšnojo per pakaušį.
– Ji psichiatrė?
– Rebeka nesiverčia privačia praktika. Ji konsultuoja, rašo straipsnius, skaito paskaitas. Žinau, kad vieną dieną per savaitę dirba psichiatrijos klinikoje. Rašo knygą apie kažkokią psichozę. O gal apie fobiją. Aš esu verslo magistrė. Be to, Šeinai, ji domisi parapsichologija. Tai jos pomėgis.
– Kuo domisi? Vaiduoklių gaudymu?
– Tyrinėja antgamtinius reiškinius: elektrostatinį potencialą, psichikos reiškinius ir… vaiduoklius.
– Vaiduoklius, – pakartojo Šeinas ir šį kartą susiraukė. – Ar mums dar nepakanka savų vaiduoklių?
– Kaip tik dėl jų ji ir atvyksta. Ją domina ši vieta, legendos. Ne taip kaip tave, Šeinai, – paskubėjo pridurti Regana žinodama, kad svainis nemėgsta vietos legendų. – Tu su visu tuo užaugai. Barlou namu, dviem kapralais, mišku, kuriame vaidenasi. Juk dėl daugiausia vaiduoklių mūsų viešbutukas ir klesti. Žmonės mėgsta apsistoti namuose, kuriuose vaidenasi.
Šeinas tik gūžtelėjo pečiais. Jis pats gyveno tokiame name.
– Nesu nusiteikęs prieš visa tai. Man tik nepatinka, kai turistai slankioja aplink fermą… – Jis nutilo pažvelgęs Reganai į akis. – O ji tikriausiai norės pasidairyti po ūkį.
– Rebeka nori susidaryti kuo platesnį vaizdą, taigi turės praleisti truputį laiko ten. Tačiau tai priklauso nuo tavęs, – skubiai pasakė Regana. – Tau reikia su ja susipažinti. Ji tikrai žavinga moteris. Beje, užrašiau jos skrydžio numerį ir visa kita. – Regana ištiesė jam popieriaus lapelį.
– Vis dar nepasakei, kaip tavo draugė atrodo. Abejoju, kad ji bus vienintelė iš Niujorko atskridusi moteris.
– Tiesa. Jos plaukai rudi, taip pat ir akys. Ji juos susiriša arba nešioja palaidus. Yra maždaug mano ūgio, plona…
– Liesa ar liekna? Tai ne tas pats.
– Greičiau liesa. Ji gali būti su akiniais. Su jais skaito, bet kartais pamiršta nusiimti ir jie lieka ant nosies.
– Liesa, nevikri brunetė su akiniais. Supratau.
– Ji labai patraukli, – lojaliai pridūrė Regana. – Savotiškai patraukli ir drovi, taigi elkis maloniai, Šeinai.
– Su moterimis visuomet elgiuosi maloniai.
– Puiku. Tai būk geras. Jei jos nepastebėsi, susisiek su ja per pranešimų gaviklį. Ji daktarė Rebeka Nait.
Oro uostai visuomet kėlė šypseną Šeinui. Jam atrodė, kad žmonės skuba išvykti, o paskui skuba sugrįžti iš ten, kur buvo iškeliavę. Visi bėgte išbėga iš lėktuvo, nešini rankiniu bagažu. Jis nuolat spėliodavo, iš kokios vietos žmonės nusprendė išvykti ir kodėl ji jiems nepakankamai patiko, kad ten pasiliktų.
Prieš keliones Šeinas nebuvo nusistatęs. Tiesiog manė, kad gali nusigauti visur, kur nori, sėdėdamas prie savo pikapo vairo. Taip galėjo kontroliuoti laiką, atstumą ir greitį.
Tačiau žmonių būna įvairių.
Jis tikėjosi lengvai pastebėti Reganos koledžo draugę. Ji moteris, o moteris Šeinas pažįsta. Bus įpusėjusi trečią dešimtį, maždaug penkių pėdų ir penkių colių ūgio, liesa, rudais plaukais ir rudomis akimis už akinių storais stiklais. Iš trumpo Reganos apibūdinimo susidarė įspūdį, kad Rebeka Nait nebus labai stilinga, taigi nutarė dairytis blankios intelektualės su portfeliu ir patogiais batais.
Jis stoviniavo prie vartų, stebėdamas dvi pamainos laukiančias lėktuvo palydoves. Pagalvojo, kad ši profesija pritraukia gražių moterų. Gal vyrui net būtų verta kelioms valandoms įstrigti skraidančioje metalinėje skardinėje.
Kai pro vartus pasipylė keleiviai, jis ėmė juos atidžiai stebėti. Matė išvargusius verslininkus. Vilkinčius kostiumus, su kaklaraiščiais. Už jokius pinigus jis nesutiktų praleisti aštuonių ar dešimt valandų per dieną su kostiumu. Pro jį praėjo graži blondinė, mūvinti dailiai prigludusias raudonas kelnes. Eidama pro šalį ji gundomai šyptelėjo. Jis su malonumu įkvėpė jos kvepalų aromato.
Jai įkandin dideliais žingsniais išėjo graži brunetė didelėmis auksaspalvėmis akimis. Tos akys jam priminė gintarinius karolius, kuriuos jo motina laikė brangenybių dėžutėje.
Paskui ją sekė močiutė su didžiuliu pirkinių krepšiu. Jos akys sudrėko iš jaudulio ir ji nusišypsojo trims vaikams, o šie prilėkę apkabino ją per kelius.
Štai kur ji, nusprendė Šeinas, pamatęs susikūprinusią moterį rudais plaukais, susuktais į kuodą ant pakaušio. Ji nešėsi portfelį ir avėjo storapadžius batus su raišteliais. Ant nosies puikavosi kvadratiniai akiniai. Dairėsi lyg pelėda ir atrodė sutrikusi.
– Labas. – Jis nusišypsojo ir draugiškai mirktelėjo.
Išsigandusi