Šeino Makeido sutramdymas. Nora Roberts
Читать онлайн книгу.
prasižiojo ir sucypė. Kai Šeinas ištiesė ranką, norėdamas nuraminti, ji smarkiai trenkė per ją portfeliu. Kol jis svarstė, nusijuokti ar nusikeikti, kažkas lengvai palietė jam ranką.
– Atsiprašau. – Graži brunetė pakeltais antakiais įdėmiai žvelgė į jį. – Jūs tikriausiai ieškote manęs.
Jos lūpos – putlios ir sodrios, kaip pastebėjo Šeinas, – smagiai šypsojosi.
– Sakėte, kad esate Šeinas. Tikriausiai Šeinas Makeidas?
– Taip. Ak. – Jis atsigręžė į moterį, kurią buvo užkalbinęs. – Atsiprašau, – mėgino atitaisyti padėtį, bet ji jau lėkė tolyn lyg vilkų persekiojamas kiškis.
– Turbūt jai jau seniai neteko patirti tokio jaudinamo įvykio, – pasakė Rebeka. Ji įsivaizdavo, kaip vargšė moteriškė turėjo jaustis. Juk taip liūdna būti droviai, blankiai ir kiek kitokiai nei visi. – Esu Rebeka Nait, – pridūrė ji ir ištiesė ranką.
Šeinas ją kitaip įsivaizdavo, bet atidžiau pažiūrėjęs nutarė, kad ne per daug ir prašovė. Moteris atrodė intelektuali, jei tik galėjai atitraukti žvilgsnį nuo jos akių. Ji neavėjo patogių batų, užtai buvo patogiai, berniukiškai, apsikirpusi plaukus. Jam labiau patiko ilgi moterų plaukai, bet šiam aštrių, lapiškų bruožų veidukui trumpa šukuosena visai tiko.
Tikriausiai ji liesa. Sunku buvo pasakyti, nes vilkėjo laisvą megztinį ir kelnes. Juodos spalvos.
Jis dar kartą nusišypsojo ir paspaudė siaurą ilgais pirštais ranką.
– Regana sakė, kad jūsų akys rudos, bet taip nėra.
– Mano vairuotojo pažymėjime nurodyta, kad jos rudos. Ar Reganai kas nors atsitiko?
– Jai viskas gerai. Tiesiog turi daug darbų. Leiskite man jį paimti.
Jis siektelėjo didelio, su daugybe kišenių, krepšio ant jos peties.
– Ne, ačiū. Pasinešiu pati. Jūs vienas iš jos vyro brolių?
– Taip.
Šeinas paėmė ją už parankės, norėdamas išvesti į terminalą.
Rebeka pastebėjo, kad jo pirštai stiprūs. Ir mėgsta liesti. Tai netrukdė. Ji nespiegs kaip ana moteris arba kaip ji pati būtų dariusi prieš keletą mėnesių susidūrusi su tikru vyru.
– Tas, kuris ūkininkauja?
– Taip. Iš pirmo žvilgsnio jūs nepanaši į mokslų daktarę.
– Tikrai? – Ji paskersakiavo į jį. Nemažai treniravosi priešais veidrodį, kol išmoko taip žiūrėti. – O ta moteris, kuri dabar tikriausiai bando atsipeikėti artimiausiame moterų tualete, buvo panaši?
– Nusprendžiau pagal batus, – paaiškino Šeinas ir nusišypsojo pažvelgęs į Rebekos dailius juodos medžiagos žemakulnius batelius.
– Supratau. – Jiems leidžiantis judančiais laiptais į bagažo skyrių, ji atsigręžė į jį. Jis vilkėjo flanelinius marškinius prasegta apykakle, padėvėtus džinsus ir subraižytus batus. Rankos buvo didelės ir sudiržusios. Iš po senos kepurės kyšojo tankūs juodi plaukai. Liesas įdegęs veidas būtų tikęs bet kokiai pardavimo reklamai.
– Jūs atrodote kaip fermeris. Kaip ilgai reikės važiuoti į Antietamą?
Šeinas svarstė, ar ji mėgino jį įžeisti, ar pasakyti komplimentą.
– Truputį ilgiau nei valandą. Pirmiausia paimkime jūsų lagaminus.
– Juos atsiųs vėliau. – Džiaugdamasi esanti praktiška ji patapšnojo per petį permestą krepšį.
– Tai viskas, ką pasiėmiau.
Šeinas negalėjo atsikratyti trikdančio įspūdžio, kad yra stebimas, matuojamas ir tyrinėjamas lyg laboratorijos varlė.
– Puiku.
Jam palengvėjo, kai ji išsitraukė iš kišenės saulės akinius ir užsidėjo. Buvo įpratęs prie moterų žvilgsnių, bet tik ne prie tokių, kurie vertė jaustis taip, lyg būtum tepinėlis ant laboratorijos stiklelio.
Kai jie priėjo prie pikapo, ji nužvelgė jį, paskui nukreipė akis į Šeiną. Šyptelėjo ir pasižiūrėjo pro akinių viršų.
– Noriu pasakyti vieną dalyką, Šeinai…
Jis susiraukė jai nutilus.
– Kokį?
– Niekas manęs nevadina Beke.
Tai pasakiusi ji patogiai įsitaisė ant sėdynės ir pasidėjo krepšį ant grindų.
Rebekai patiko važiuoti. Jis vairavo gerai, automobilis riedėjo lygiai. Rebeka džiaugėsi, kad jį šiek tiek suerzino. Nelengva nors truputį sumenkinti savimeilę tokių vyrų kaip Šeinas Makeidas, kurie ne tik gerai atrodo, pasitiki savimi, bet ir trykšta seksualumu.
Nemažą gyvenimo dalį ji praleido menkinama įvairių socialinių sluoksnių. Tik prieš kelis mėnesius pasijuto lygi su kitais. Dabar jos projektas buvo ji pati ir jai puikiai sekėsi save tobulinti.
Rebeka įvertino Šeino gebėjimą palaikyti lengvą pokalbį, net ir susierzinus. Netrukus iš greitkelio jie pasuko į vingiuotą šalutinį kelią. Kraštovaizdis buvo nuostabus. Jie važiavo pro kalvas ir namus, pro ganyklas ir medžius, kurie buvo išlaikę sodrią vasarinę žalumą, nors jau vėlyvas ūkanotas rugpjūtis. Kur ne kur ganėsi vienišas arklys ar karvė.
Jis mandagiai pritildė radiją ir per garsiakalbius sklido tik ritmingas dundesys.
Automobilio salonas atrodė tvarkingai, tik kur ne kur buvo galima pastebėti auksaspalvį šuns plauką, jautėsi šunų kvapas. Prie metalinio prietaisų skydo magnetu pritvirtinti kabėjo keli rašteliai, peleninėje gulėjo sauja monetų, šiaip jau salonas buvo sutvarkytas.
Galbūt kaip tik dėl to ji pamatė moterišką auskarą, kyšantį iš po grindų kilimėlio. Pasilenkė ir pakėlė jį.
– Jūsų?
Jis žvilgtelėjo, pastebėjo aukso žvilgesį ir prisiminė, kad Franė Speider buvo su tokiais auskarais, kai jie pastarąjį kartą… važiavo kartu.
– Draugės. – Šeinas ištiesė ranką. Paėmęs auskarą įmetė tarp monetų.
– Ji norės jį atgauti, – nerūpestingai tarstelėjo Rebeka. – Jis iš keturiolikos karatų aukso. Taigi… jūs esate keturi broliai, tiesa?
– Taip. O jūs turite brolių ar seserų?
– Ne. Taigi jūs tvarkote šeimos fermos reikalus?
– Taip jau atsitiko. Džeradas yra teisininkas, Reifas verčiasi statybomis, o Devinas šerifas.
– O jūs fermeris, – pabaigė ji. – Ką auginate?
– Laikome karves, paršelius. Auginame javus, – daugiausia pašarams, bet turime ir puikių javų, kaip antai „Sidabrinė karalienė“, – žolę šienui, mėlynžiedę liucerną. – Jis matė, kaip įdėmiai ji viską stebi didelėmis akimis, ir pridūrė: – Nuėmėme puikų bulvių derlių.
– Iš tiesų? – Ji ėmė nesąmoningai barbenti pirštais į kelį iš garsiakalbių sklindančios muzikos ritmu. – Ar ne per daug darbo vienam vyrui?
– Broliai padeda, kai reikia, retkarčiais pasisamdau studentų. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Pagelbsti ir pora sūnėnų. Jiems dabar po vienuolika metų. Kartais pasiseka juos įtikinti, kad šerti gyvulius visai malonu.
– O ar tai iš tiesų malonu?
– Man patinka. – Šį kartą Šeinas pažvelgė į ją. – Ar jums kada nors teko būti fermoje?
– Ne,