Neatsitiktinis bučinys. Bronwyn Scott
Читать онлайн книгу.
už tūkstančių mylių nuo namų ir gimtųjų sienų, bet anglai čia irgi nėra bejėgiai. Venesueliečiams neteks susidurti su Londono politikais, neišmanančiais Naujojo pasaulio geografijos.
Ortisas apdovanojo Džeką šaltu šypsniu.
– Užtikrinu jus, gana laisvai kalbu angliškai, – trumpas ir atžarus atsakymas pripildė sambūrį įtampos. Lengvai įsiplieskiantis jaunuolis, pagalvojo Džekas, taip stipriai įsižeisti dėl šešių pažinties žodžių.
– Je parle français, aussi2, – tęsė Ortisas ir įdėmiai įbedė plieninį žvilgsnį į Džeką.
– Très bien. J‘aime parles français3, – Džekas lengvai prabilo prancūziškai. Jei Ortisas trokšta, kurį laiką gali žaisti šį žaidimą. Gal jis ir neturi oficialių mokslininko poligloto diplomų, tačiau Džekas galėjo į lovą pasiguldyti moterį šešiomis skirtingomis kalbomis.
Greitai įsiterpė senjoras Vargas:
– Senjoras Ortisas mokėsi geriausiuose universitetuose. Jis – mūsų kraštui paskirto vicekaraliaus sūnėnas.
– Ach! – šūktelėjo Džekas kaip įmanoma supratingiau. Senjoro Ortiso vaidmuo delegacijoje darėsi vis aiškesnis. – Ar jūs tikitės užimti oficialų diplomatinį postą?
Klausimas pasiekė tikslą. Menkutis atpildas matyti, kaip patraukliojo vyriškio šypsena tampa niūria mina.
– Aš – ombudsmenas.
– Aišku. Gana įspūdingas titulas, – plieninis Džeko tonas perteikė tai, ko neišsakė garsiai. Jie abu žinojo, kad ombudsmeno veiklos sritis ribota. Titulas geriausiu atveju tebuvo garbės reikalas, mėginimas įsiteikti kažkieno savimeilei.
Tamsios Ortiso akys pavojingai blykstelėjo. Džekas atsakė šaltu šypsniu. Vyras kuo puikiausiai suprato užuominą ir nerodydamas nepasitenkinimo priėmė įžeidimą. Bet blyksnis akyse teigė, kad taip noriai nugalimas nepasiduos. Ortisą reikia stebėti. Jo elgesys piršo mintį, kad yra greitai supykstantis, skubiai griebiasi impulsyvių veiksmų, kurių galbūt vėliau gailisi.
Dulsė uždėjo delną ant Džeko rankovės.
– Metas šokiui, kurį prižadėjote.
Džekas iškart sutiko. Daugiau nieko nepeš provokuodamas Ortisą. Gavo tai, dėl ko atėjo. Susidarė nuomonę apie delegaciją, kuri buvo ganėtinai įspūdinga.
Antras skyrius
Dulsės pareiškimas tučtuojau susilaukė nepritarimo iš visų, išskyrus Džeką.
– Bet kitas valsas priklauso man, – paprieštaravo kvailokas vaikinukas, grafo Karstairso sūnus, žengtelėjęs priekin.
Berneliui pritrūko greičio. Džekas pareiškė neginčijamas savo teises delnu uždengdamas pirštinėtą Dulsės ranką ant savo rankovės.
– Neabejoju, ledi Dulsinėja jums šį tą paliko ateičiai.
– Kaimiškas ketvirtos dalies šokis laisvas, – Dulsė skubiai pataisė rūškaną vaikino veidą.
– Geras pasirinkimas, – tyliai pridūrė Džekas ir palydėjo ją į šokių aikštelę. – Mažiau progų pokalbiams per kaimišką šokį. Greičiausiai darai jam paslaugą. Abejoju, ar turi pasirengęs pusvalandžio trukmės pašnekesį, kad užpildytų visą valsą.
– Aš sau pačiai darau paslaugą. – Dulsė uždėjo delną ant Džeko peties jiems ruošiantis šokiui. – Vyrukas turi smegenų ir sudėtas lyg jautis. Mažiausiai penkis kartus numynė pirštus per Balforų puotą praėjusią savaitę.
– O aš maniau, kad nori apsaugoti Ortisą, kai iš tikrųjų nesitvėrei kailyje pašokti su manimi.
– Neglostyk savo savimeilės. Taip stipriai, kaip kitos moterys pokylyje, su tavimi šokti netrokštu.
– Jos geidžia daugiau nei pašokti, užtikrinu tave. Pastebėjai mano gerbėjų būrį? Gana didelis.
Dulsė nuraudo, kaip Džekas ir tikėjosi.
– Kas? Žodžiuose gerbėjos ir didelis nieko blogo. – Jis suvaidino neišmanantį, ką reiškia užuomina.
– Išskyrus, kai tai sakai tu. Negaliu sutikti, kad pastebėjau tavo gerbėjas, bet matau, kad esi toks pat pasipūtęs kaip oranžerijoje.
Džekas nusikvatojo iš Dulsės apmaudo, o viduje sukirbėjo pažįstamas geismas. Jam tai patiko: ranka ant jos nugaros, kūno šiluma prasiskverbia pro ploną suknelės šilką, jo protas patiria malonumą, kai mintyse treniruojasi atremti jos komentarus.
– Tiesa. – Džekas įsuko juodu į valso sūkurį. Jis ėmė spėlioti, ar šį vakarą emocinei sienai gali grėsti pavojus. Nieko nebūtų geriau, nei pamėginti nugvelbti dar keletą bučinių.
– Kad visos moterys miršta iš meilės tau?
– Nėra reikalo pavyduliauti. Tarsi kita Londono pusė nekristų po tavo kojomis. – Džekas dirstelėjo į pamestą turtingą paveldėtoją pasienyje. – Būčiau pagalvojęs, kad dauguma moterų laikytų jį gana patraukliu. Aukštas, raumeningas kaip bulius. Išties angliško vyriškumo pasididžiavimas.
– Po dešimties metų visa tai virs riebalais, – dalykiškai atsakė Dulsė. – Man labiau patinka lieknesni vyrai. Didieji ne itin gerai šoka.
– Tavo brolis aukštas, – Džekas ginčijosi tik dėl paties kivirčo. Su Dulse negalėjai sukčiauti net ginčydamasis. – Damoms patiktų su juo šokti, jei tik Nora suteiktų progų.
– Brendonas – išimtis.
– Kad jau apie jį prašnekome, prieš mėnesį gavau nuo tavo brolio laišką. Jie su Nora laikosi gerai. – Brendonas buvo vienintelė saugi pokalbių tema tarp jų. – Kaip supratau, į miestą neatvyko dėl naujagimio.
– Ne, jie nepasirodys. To ir reikėjo tikėtis. Abu labai pareigingi tėvai. – Dulsės lūpomis paminėjus naująjį sūnėną perbėgo šypsnys, ir jos bruožai įgavo retą švelnią išraišką. Džekui dingtelėjo, kad ilgai karaliaudama Dulsė, Neprilygstamoji, turėjo jaustis labai vieniša. Draugės, kartu su ja debiutavusios prieš aštuonerius metus, jau seniai ištekėjo ir sukūrė šeimas. Tokia mintis dar nebuvo šovusi galvon – kaina, kurią mokėjo už ryžtą likti netekėjusi. Daugmaž tą patį jis mokėjo už savo pasirinktą gyvenimo būdą. Jam taip išėjo visai netyčia. Ar Dulsei taip pat?
O tai – akivaizdus priminimas, kad gerai nepažinojo Dulsės Vaikroft, nenutuokė, kaip ji pasikeitė per tuos metus, kai jo nebuvo. Ji tapo pilnametė ir debiutavo visuomenėje, kol jis vykdė įvairiausius pavedimus, užtikrinusius vikonto titulą.
Didesniąją pilnametystės dalį Džekas praleido ne Anglijoje: dėl imperijos vykdė tai, apie ką su niekuo negalėjo pasikalbėti. Todėl labai mažai nutuokė apie moterį, kuria ji tapo. Gerasis Dieve, Dulsei buvo šešiolika, kai jis išvyko iš Anglijos, o jam – vos dvidešimt ketveri. Tie įsiterpę metai bolavo it tuščias popieriaus lapas. Džekas tik jautė, kad jos grožis, sąmojis, vidinė aistra gyvenimui ir laukinė pusė, kurią stengėsi nuslėpti, negrąžinamai jį traukė, kad ir kokias pastangas dėjo. Jis nedrįso pernelyg giliai nagrinėti savo nepaaiškinamo potraukio priežasčių. Geriausia palikti neištirtas, nes baiminosi, kad atras troškimus ir tiesas, kurios liks be atsako arba nebus priimtos. Negalėjo sau leisti įsimylėti, o ypač Dulsės. Sunkiai tai paaiškintų Brendonui.
Dulsė atkragino galvą ir pervėrė jį įdėmiu žvilgsniu.
– Džekai, kokie šįvakar tavo kėslai? Turbūt svarbūs, jei susiradai mane. Tavo žiniai, priežastys, dėl kurių priėjai, manęs neapkvailino.