Neatsitiktinis bučinys. Bronwyn Scott
Читать онлайн книгу.
Jau anksčiau tai aptarinėjo su kitomis moterimis. Jam neleista kalbėti apie savo reikalus su ja ar kuo nors kitu. Gana ironiška, kad gautas titulas atvėrė Džekui kelią į visuomenės pripažinimą, bet atėmė laisvę elgtis taip, kaip nori. Moteris turėjo teisę tik į vieną jo dalį. Kita – be jokių klausimų arba svarstymų – priklausė Karūnai.
Dulsė su tokia sąlyga nesutiko. To įrodymas – jos nepriklausomas statusas. Jei toleruotų pusėtinas priemones, būtų pasinaudojusi santuokos teikiamais privalumais. Vis dėlto jis gali pasiūlyti tik pusėtinas priemones. Tai, ką Džekas dirbo karaliui, buvo laikoma didžiausioje paslaptyje ir į tai ne visada palankiai žiūrėjo aukštesnieji sluoksniai. Nors Džekas numanė, kad jeigu visko ir neatskleidžia, Dulsė vis tiek turi savo teorijų apie jo poelgius, ir nė vienas jų nepateikia jo palankesnėje šviesoje.
– Juk nesiruoši įgyvendinti kokio nors plano, kaip tada, kai iš Vemblio išviliojai grynakraujį ristūną per komerso4 partiją? – Ji rūsčiai pasižiūrėjo, ir Džekas nesulaikė juoko.
– Esi mažoji veidmainė, mano brangioji. Kodėl visos linksmybės turi atitekti tik tau? Be to, Vemblis to nusipelnė. – Džekas pasilenkė arčiau prie ausies, įkvėpė silpno levandų aromato, tokio gaivaus ir kerinčio, kaip ir juo dvelkianti viliokė. – Girdėjau, praėjusią savaitę laimėjai lažybas per lenktynes Ričmonde.
Sekundėlę Dulsė atrodė sunerimusi.
– Apie tai niekas nežino. Kas tau išpliurpė? – Dulsė sustabdė save klausimo viduryje ir papurtė galvą. – Nesvarbu, buvome tik dviese, kurie žinojome. Puikiai nutuokiu, kas pasakė. – Ji gražiai papūtė lūpas. – Galvojau, kad lordas Amberstonas turi daugiau proto.
Džekas nusikvatojo.
– Nesijaudink, tavo reputacija nenukentėjo. Vis dėlto man atrodo, kad žaidi pernelyg arti ugnies: ar aukštuomenė numano, kad jos brangi Neprilygstamoji nuolatos sukiojasi netoli skandalų?
Dulsė nesileis, kad būtų nukreiptas jos dėmesys.
– Džekai, kalbame ne apie mane. Duok man žodį. Nenoriu, kad loštumei kortomis su senjoru Ortisu.
Džekas tapo apsimestinai rimtas.
– Prižadu, tai ne dėl kortų. – Ši prielaida skambėtų juokingai, jei padėtis nebūtų tokia rimta. Dulsė nesuvoktų sustabdžiusi dar neprasidėjusį karą, kaip ir jis pats neįstengtų suprasti, kad nėra dėl ko svarbesnio nerimauti negu kortų žaidimas. Bjauriausia, kad kitaip negalėjo jai atsakyti.
– Ar duodi žodį? – Dulsė skeptiškai priėmė lengvai išgautą jo sutikimą.
– Duodu, Dulse. Mainais noriu tavojo, kad daugiau nebebus jokių naktinių lenktynių Ričmonde. Tai pavojinga. Turi daugiau proto, nei rizikuoti savo galva ir žirgais.
– Ir kas dabar veidmainis? – Dulsė pokštaudama nusišypsojo ir skruoste pasirodė duobutė. – Pats vargiai primeni dorovingo elgesio arbitrą. Prisimenu, kaip prieš keletą metų persirengei dabita, kad padėtum Brendonui sugauti Mančesterio Katę. Ta išdaiga neabejotinai netoli įstatymo pažeidimo. Mano žirgų lenktynės – tik neapgalvotas poelgis.
Džekas prisiminęs išspaudė šypsnį.
– Tai – geriausia tavo broliui padaryta paslauga. Be to, dar jam ir žmoną įtaisiau ir nuo tol jis laimingai gyvena.
Dulsė atrėmė jo žvilgsnį ir taip pat nusišypsojo. Iš jos mėlynų akių blykstelėjo šiluma. Jiems šokant, Džekas priglaudė ją arčiau savęs. Dulsė nesipriešino subtiliai kontrolei. Džekas paslaptingai ir supratingai pasižiūrėjo į ją. Žinojo, kad Dulsė prisimena jaudulį žygio, kuriuo juodu norėjo apsaugoti Norą ir vidurnakčio vedybų ceremoniją, per kurią Brendonas, grafas, vedė liūdnai pagarsėjusią Katę. Gal ji prisiminė pavojingas geismo kibirkštis, staiga ir neprašytai įsiplieskusias oranžerijoje per Kalėdas.
– Baik, Džekai, – tyliai perspėjo ji.
– Ką baigti? – pašnibždomis paklausė Džekas puikiai nutuokdamas, kad jos mintys pakrypo ta pačia linkme, o jo kūnas mėgaujasi jos prisilietimais daug stipriau, nei derėtų ant pokylių salės parketo. – Neprisiminti tavęs oranžerijoje? Išsitaršiusių tavo plaukų, drėgnų ir raudonų lūpų, laukiančių mano bučinio žvakių šviesoje? Tavo kūno, prisispaudusio prie manojo taip tvirtai, kaip tik įstengia du drabužius vilkintys kūnai? Kaip galiu pamiršti, jei nuo tada regiu tave mintyse kiekvieną naktį? – Jo žodžiai svaigino. Džeką, garsėjantį patirtimi tarp moterų, glumino jausmai, užvaldantys kaskart pagalvojus apie Dulsę.
Niekas nepajėgė nurungti tų minčių, nors Džekas išties stengėsi. Dulsė buvo moteris, reikalaujanti, kad vyras atsiduotų visas, o tai jam pernelyg pavojingas įsipareigojimas, kaip ir jai pačiai. Bet dabar jis begėdiškai flirtavo, gundė Dulsę žodžiais, jo kūnas ir protas degė iš jaudulio dėl jos metamų iššūkių.
Džekas matė, kaip klausant jo žodžių, Dulsės kakle plaka pulsas, išduodantis prieštaravimą jos pačios žodžiams.
– Neprisimink, Džekai. Abu žinome, kad suklydome ir suklystume dar kartą.
– Dulse, aš nedarau klaidų, kai kalbama apie gundymą.
– Ne, bet paskui pridarai daugybę. Tavo seductus exitus reikia patobulinti.
– Tai išgalvota lotyniška frazė.
– Exitus – taip, tačiau nekeičia fakto, kad su tavuoju reikia padirbėti.
– Tik praktika veda į tobulybę. – Džekas sunkiai atsiduso išreikšdamas per daug išpūstą nusivylimą. – Deja, pasitaiko tiek mažai progų praktikuotis.
– Aš girdėjau priešingai.
Džekas netroško aptarinėti tų konkrečių gandų, susijusių su viena aktore, braškėmis ir nemaža kruopele tiesos. Jei tik pavyktų išsivesti Dulsę iš minios, kuo toliau nuo akių, stebinčių kiekvieną jų žingsnį, gal jie įstengtų pasikalbėti, gal nuveiktų šį tą daugiau. Jis tikrai norėjo pasikalbėti. Norėjo išsiaiškinti, ką ji žino apie venesueliečius. Tačiau ką jis apgaudinėja? Geidė daugiau nei kalbėtis. Troško pamatyti, ar tie pojūčiai niekur nedingo. Gal Kalėdos buvo išimtis. Tai iš tikrųjų rizikingas pasiūlymas, ypač jeigu jis klysta, tačiau šį vakarą jo sveikas protas negalėjo rungtis su Dulsės granatų raudonumo šilkais ir prisiminimais apie karštus bučinius.
– Tada, Dulse, pasivaikščiokime po sodą. – Džekas kvėptelėjo prie jos ausies įkvėpdamas levandomis praskalautų plaukų aromato. Jautė, kaip jos kūnas pasiduoda, kad ir kaip ginčijosi protas. Numanė, kad nepastovūs padorumo ir garbės kodeksų besilaikantys tėvynainiai atsakydami į tai reikalautų, jog jie pasirinktų kitą kelią.
– Gerai, bet tik pasivaikščiosime, – sutiko Dulsė.
Džekas tyliai sukuždėjo jai į ausį:
– Neabejoju, prireikus po ranka atsiras, ką į mane sviesti. – Jis įtempė ranką ant jos liemens ir stumtelėjo prie stiklinių durų, vedančių laukan. Pokylių salės gal ir skirtos verslo reikalams, bet sodai… ak, sodai sutverti malonumams.
Pasivaikščioti po sodą su Džeku – bloga mintis. Bet kas su Džeku bloga mintis, ir Dulsė tai gerai žinojo iš paskalų ir trumpos asmeninės patirties. Juk ne be priežasties jis garsėjo savo reputacija, tiesą sakant, net dėl kelių priežasčių. Dulsė nesigailėjo sutikusi pasivaikščioti po sodą, tačiau vėliau gailėsis. Ji tai žinojo, vis dėlto leido jam vesti ir žodžiais, ir akmenukais grįstu sodo takeliu, nes nuo Kalėdų daugiau apie nieką neįstengė galvoti, nepajėgė atsispirti Džekui su visomis jo ydomis.
Trūkumų, be abejo, būta galybės, bet jie tik kurstė smalsumą dėl vyro, besislepiančio