Laukinė katė. Sharon Sala
Читать онлайн книгу.
išsišiepė.
– Aš tik norėjau įsitikinti, kad tau nieko bloga nenutiko, – pasakė jis ir ištiesęs ranką nykščio pagalvėle nubraukė kraujo lašą.
Ketė trenkė jam per ranką.
– Man viskas gerai, – atkirto ji, tada persibraukė atgalia ranka per burną, tarsi norėdama nusivalyti jo prisilietimą.
Vilsonas ir vėl užgniaužė šypseną. Tikra ragana. Jis pastebėjo, kad Braunlio riešai surakinti antrankiais, ir bakstelėjo į juos pirštu.
– Kas nutiko? Užsižaidę pametėte raktą?
Ketės akys iš pykčio susiaurėjo. Jis kaltina ją sekso žaidimais su tuo pašlemėku, gulinčiu jos automobilyje ant užpakalinės sėdynės. Ji stengėsi įtikinti save, kad neverta kreipti dėmesio į jo žodžius, bet nepajėgė nutylėti.
– Šis vyras buvo paleistas už užstatą, – pareiškė Ketė. – Aš jį suimu. Ar ir tu nori iš šio reikalo ką nors išspausti?
Vilsonas įsižiūrėjo iš arčiau. Buvo girdėjęs apie Ketę Diuprė, vienintelę moterį, gaudančią bėglius Teksase, bet matyti neteko.
– Gerai jau, gerai, panele. Nesikarščiuokime. Atrodo, mudu sėdime toje pačioje valtyje. – Jis išsitraukė ženklelį ir pažymėjimą. – Aš Vilsonas Makėjus.
– Iš „Makėjaus laidavimo kontoros“, – pridūrė Ketė, gerai žinodama savo boso konkurentus. – Puiku, – tarė ji, tada išgirdo bruzdesį ant užpakalinės automobilio sėdynės ir pamatė, kad Braunlis jau atgauna sąmonę.
Nelsonas atsimerkė, pajuto šaltą metalinių antrankių plieną ant riešų ir spyrė koja. Automobilio durelės trenkė Ketei į nugarą jai nespėjus atsisukti ir nusviedė ją į priekį, tiesiai Vilsonui Makėjui į glėbį.
Vilsonas nevalingai sugriebė ją, kad nepargriūtų, tačiau tuoj pat paleido, nes Ketė pasisuko ir puolė prie vyro ant užpakalinės sėdynės.
– Apgailėtinas šunsnuki! Reikėjo leisti tau suspirgėti! – grėsmingai suriko ji ir trinktelėjo Braunliui, bandžiusiam išlįsti iš automobilio, elektrošoko prietaisu.
Šis suvaitojo iš skausmo ir nugriuvo ant sėdynės.
– Daugiau nereikia! Nereikia! – ėmė maldauti jis.
Rūsčiai dėbčiodama į Nelsoną Ketė sugrūdo jo kojas į vidų. Prisegusi jį saugos diržu taip smarkiai trenkė durelėmis, kad net stiklai subarškėjo. Prieš įsėsdama į visureigį ji paėmė elektrošoko prietaisą ir padaužė į sėdynės atlošą, maždaug už sprindžio nuo tos vietos, kur sėdėjo Nelsonas.
– Matai šį daikčiuką, Braunli?
– Taip, o Dieve, taip, aš jį matau, matau. Tik daugiau nieko nedarykite.
– Todėl sėdėk ramiai ten, kur pasodinau, – patarė ji. – Ne aš apiplėšiau parduotuvę „Stabtelėk“, ne aš, o tu pasprukai paleistas už užstatą, todėl verčiau nepyk ant manęs, nes iš to vis tiek nebus jokios naudos. Tu apgavai žmogų, kuris padarė tau paslaugą. Sumokėjo už tave užstatą, o tu jam šitaip atsidėkoji?
Braunlis suvirpėjo įsivaizdavęs, kaip nauja elektrošoko banga ritasi jo kūnu.
– Žinau, žinau. Visai nenorėjau jūsų užgauti. Tik atsipeikėjęs nesusigaudžiau, kas dedasi. Aš niekada…
– Užsičiaupk, Nelsonai. Tu meluoji ir mes abu tai žinome. Jau bandei mane išdurti. Dabar sėdėk ir ilsėkis. Važiuosime pasivažinėti.
Ketė atsisėdo prie vairo, užtrenkė dureles ir prisisegė saugos diržu nė sykio nežvilgtelėjusi į Vilsoną Makėjų.
Bet Vilsonas ją stebėjo. Žinojo, kad jo spėjimas teisingas. Jis ką tik susipažino su liūdnai pagarsėjusia Kete Diuprė. Pirmą sykį jis matė šią merginą iš arti ir buvo nustebintas, kokia ji iš tikrųjų graži. Ir netgi pasijuto nusivylęs, kad ji nepažvelgė į jį antrą sykį.
Tik po kelių akimirkų Vilsonas pajuto, kad vandens purslai iš ugniagesių žarnos krinta ant jo odinio apsiausto ir šis iš lėto dengiasi ledo plėvele.
– Ką gi, velniop, – sumurmėjo jis ir nueidamas pamatė kažką blizgant vis didėjančioje baloje.
Pasilenkęs pakėlė nuo žemės mažą sidabrinį katės formos pakabutį. Atsisukęs į tolstantį Ketės Diuprė automobilį Vilsonas nusišypsojo ir įsidėjo papuošalą į kišenę. Dabar jis turi pretekstą dar sykį su ja susitikti.
Stebėdamas ugniagesius, žarnomis pilančius vandenį į pastatą, Vilsonas suprato, kad buvo per žingsnį nuo mirties. Galiausiai susigrūdo rankas į kišenes ir nuėjo gatve ten, kur vakar buvo palikęs automobilį. Jis labai norėjo važiuoti namo, palįsti po karštu dušu ir ropoti į lovą, tačiau padorumas reikalavo nuvažiuoti į ligoninę ir įsitikinti, kad Vanelei viskas gerai.
Kai Ketė perdavė Braunlį policijos pareigūnams, jos plaučiai dar degė.
Vežamas iš Fort Verto į Dalasą Braunlis turėjo marias laiko susivokti, kas ką tik nutiko. Savaime aišku, kad Ketė Diuprė susekė jį ketindama suimti. Be jokios abejonės. Bet ji išgelbėjo jam gyvybę. Argi jis gali ant jos už tai pykti? Nelsonas grįžo į areštinę tylus, nenorėjo į Ketę net pažvelgti.
Ketei nerūpėjo, apie kokius savo gyvenimo pokyčius mąsto Braunlis. Jai tai buvo tik darbas, nieko daugiau, ir ji tą darbą padarė. Dabar norėjo nusimaudyti ir išmiegoti be pertraukos dvylika valandų.
Gatvėse nuo policijos departamento iki jos namų dėl lijundros buvo susidariusios automobilių spūstys, tad važiavo ilgiau nei paprastai. Rakinant duris jos rankos virpėjo, o skrandis vartėsi kūliais primindamas, kad šiandien reikėtų nors kartą kaip reikiant pavalgyti.
Ketė įmetė automobilio raktelius į vazelę ant stalo prieškambaryje ir jau norėjo pasikabinti į spintą apsiaustą, bet pajuto, jog jis prasmirdęs dūmais, ir suraukė nosį. Kad nepamirštų nunešti į valyklą, apsiaustą ji numetė ant grindų prie durų ir pakeliui į vonios kambarį pradėjo vilktis nuo savęs kitus drabužius. Stabtelėjo virtuvėje vandens ir pastebėjo atsakiklyje mirksinčią naujo pranešimo lemputę. Nugėrusi iš butelio didelį gurkšnį nusprendė pirmenybę suteikti karštam dušui.
Stovėdama vonioje priešais veidrodį Ketė susigriebė, kad kažko trūksta. Siauri žiedeliai ant sidabrinės grandinėlės aplink kaklą buvo gerai pažįstami, trūko tik mažo katės formos pakabučio.
– O ne, – sunerimo Ketė, tada paskubomis perbėgo pirštais visą grandinėlę tikėdamasi, kad pakabutis bus kažkokiu būdu pasislinkęs ant sprando. Tai buvo vienintelis daiktas, likęs jai kaip prisiminimas iš gyvenimo dar prieš vaikų prieglaudą, o dabar jis dingo. Ketė pamėgino prisiminti kelių pastarųjų valandų įvykius. Suėmimas, gaisras, kivirčas su Nelsonu Braunliu. Net jei ir pavyktų atsekti kiekvieną žingsnį, daugybė jų skendėjo dūmuose. Teks susitaikyti, kad pakabutis prarastas.
Ji skubiai nusisuko nuo veidrodžio, kietas deginantis gniutulas užspaudė galugerklę.
Atsukusi dušo čiaupą Ketė žengė po srove nelaukdama, kol vanduo sušils. Šaltas vanduo buvo tarsi smūgis per veidą. Drebėdama ji pasisiekė apačioje muilą ir įtrynė plaušinę.
Muilas graužė akis, kol ji trynė plaušine veidą, paskui nusišveitė visą kūną. Kai suodžių ir dūmų kvapo ant odos nebeliko, ištrynė šampūnu plaukus, tada skalavo tol, kol ir jie pasidarė švarūs. Galiausiai atsuko veidą į vandens čiurkšlę ir užsimerkė.
Dažniausiai gyvenimas jos neglostė. Ir ši diena nebuvo išimtis.
2
Jau buvo beveik tamsu, kai Vilsonas, įsitikinęs,