Laukinė katė. Sharon Sala
Читать онлайн книгу.
viską papasakos, kai jiedvi susitiks. Ji nieko neįstengdavo nuslėpti.
Susiradusi švarius apatinius Ketė nuėjo į vonią. Nors vakare, prieš eidama miegoti, išsitrinko plaukus, įsivaizdavo, kad jie vis dar atsiduoda dūmais.
Netrukus ji jau džiovinosi plaukus, stengdamasi negalvoti apie dingusį katės formos pakabutį. Netektis – ne iš tų, kurios greitai pasimiršta, tačiau nuolat apie jį galvodama vis tiek nesusigrąžinsi. Ketė tikėjosi, kad susitikusi su Marša kiek prasiblaškys. Galbūt prisiminimas, kiek jiedvi per savo trumpą gyvenimą jau patyrė, nustelbs apmaudą dėl prarasto mažo pakabučio.
Ieškodama spintoje, kuo apsirengti, susimąstė, ką rinktųsi įprastą dieną. Marša bus išsidabinusi, todėl ji mažų mažiausiai turėtų palikti namie ginklą ir apsimauti kitas, ne odines, kelnes. Šaltas vėjo gūsis sudrebino miegamojo langus ir priminė, kad drabužiai turi būti šilti.
Netrukus ji jau buvo apsirengusi, net nenujausdama, kaip jos pasirinkti apdarai sušvelnino išvaizdą. Vietoj džinsų ir odinio švarko Ketė užsitempė minkštą baltą megztinį su pynėmis ir rudas vilnones kelnes. Jos rudi krokodilo odos batai atrodė šauniai, nors buvo pirkusi prieš kelerius metus. Šiandien juos pasirinko labiau dėl patogumo, ne dėl stiliaus. Plaukus nušukavo nuo veido ir susegė ant sprando vėžlio kiauto spaustukais.
Žvilgtelėjusi į rankas susiraukė.
Nagai buvo trumpi ir nelakuoti, vienas – ačiū Nelsonui Braunliui – nulūžęs, tačiau švarūs. Dirbant tokį darbą Ketei mažiausiai rūpėjo nusilakuoti nagus.
Persibraukusi lūpas blyškiais žvilgančiais dažais ji užgesino šviesą, čiupo apsiaustą ir išskubėjo pro duris.
Nors prieš šventes gatvės buvo sausakimšos nuo skubančiųjų apsipirkti, iki „Bilio Bobo“ Ketei pavyko nuvažiuoti visai sklandžiai. Įsukusi į stovėjimo aikštelę ji iš karto pamatė sidabrinį Maršos leksusą su išskirtiniu numeriu, kuris skelbė: VISASMANO. Jį pamačiusi Ketė neįstengdavo sulaikyti šypsenos.
Išlipus į ją dvelktelėjo silpnas degančių karijų malkų kvapas, viliojamai užsimindamas apie viduje kepamą mėsą. Eidama į restoraną Ketė nusivilko apsiaustą ir persimetusi per ranką nužvelgė salę ieškodama draugės. Pamačiusi Maršą, kuri atsistojusi mojavo jai, Ketė nuvingiavo tarp stalų prie jos.
– Labas, – pasisveikino Ketė.
Ketei pasidėjus apsiaustą ant laisvos kėdės, Marša ją pabučiavo ir trumpai apkabino.
Marša buvo neįprastai įsitempusi. Ketė irgi ją apkabino ir jos nerimas sustiprėjo.
– Sėskis, sėsk, – paragino Marša mostelėjusi į kėdę. – Aš jau užsakiau traškučių ir sūrio. Tuoj atneš, o čia tau „Margarita“.
Ketei net seilės ištįso, ji atsisėdo ir nieko nelaukdama gurkštelėjo kokteilio.
Marša nuoširdžiai nusišypsojo. Impulsyviai ji paėmė Ketę už rankos ir spustelėjo.
– Atrodai puikiai kaip visada. Tai kas pas tave naujo?
Ketei prieš akis tuoj pat iškilo Vilsono Makėjaus veidas, bet ji nekreipė dėmesio. Jie netgi normaliai nepasikalbėjo, tai nėra apie ką pasakoti.
– Nieko naujo, – patikino Ketė draugę, tada pasislinko arčiau ir pritildė balsą. – Klok viską, Mimi, ir nemeluok. Suprasiu, jei imsi meluoti.
Marša sumirksėjo ir nusuko į šalį ašarų pilnas akis. Išgirdusi senąją pravardę iš geriausios draugės lūpų skausmingai prisiminė laimingesnius laikus.
– Esi per daug protinga, – sumurmėjo ji.
Ketė nuliūdo. Matant Maršą šitaip susikrimtusią jai plyšo širdis.
– O tu per daug geraširdiška. Kas tave nuskriaudė? Pasakyk man ir jis pasigailės.
Marša pabandė nusišypsoti pro ašaras.
– Kodėl manai, kad tai vyras?
Ketė užvertė akis.
– Todėl, kad jie – gyva bėda. Ar aš teisi?
Marša atsiduso ir linktelėjo.
– Kas jis? – paklausė Ketė.
– Nesvarbu. Beje, tu neprivalai tvarkyti mano reikalų.
Ketė susiraukė.
– Sutvarkysiu ir tavuosius. Nagi, Mimi… Negaliu žiūrėti į tave tokią.
Marša gūžtelėjo pečiais.
– Aš pati kalta. Žinojau, kad taip ir bus, bet neatsispyriau.
Ketė jautė, kad už tų žodžių slypi šis tas daugiau. Staiga susivokė.
– Jis vedęs, ar ne?
Marša kurį laiką dvejojo, paskui netarusi nė žodžio nuleido galvą.
Ketei to pakako, nors Marša ir tylėjo.
Ketė žiūrėjo į ją laukdama paaiškinimo. Nesulaukusi prisiminė, kad kelias pastarąsias savaites Marša negalėdavo su ja susitikti, nes turėdavo daug darbo. Tai prisiminus įtarimas tik sustiprėjo.
– Tai tavo bosas?
Marša neatsakė, tačiau to ir nereikėjo. Ketė viską suprato iš jos akių.
– Tai jis, tiesa? Tas prakeiktas šliužas Markas Preslis.
Marša užsidengė veidą rankomis.
Ketė vėl tyliai nusikeikė ir dar labiau pritildė balsą.
– Mimi… užjaučiu. Papasakok man viską, brangioji.
Marša priglaudė prie akių servetėlę, stengdamasi neišsitepti blakstienų tušu ir svarstydama, ką pasakyti, nors žinojo, kad nuo Ketės nieko nepavyks nuslėpti.
– Ak, Kete, pamirškime tai…
– Ne. Aš taip lengvai nenumosiu ranka. Pasakok. Tuojau pat.
Marša atsilošė, nugėrė gurkšnį atšaldytos arbatos ir pastūmė stiklinę į šalį.
– Jis manimi labai rūpinosi ir aš pasidaviau. Daugiau neturiu ko pasakoti.
– Ar jo rūpestis pasireiškė žodžiais: „Skiriuosi, myliu tave beprotiškai“?
Maršos veidas persimainė.
– Labai panašiai.
Ketė susmuko kėdėje. Ji negalėjo patikėti, kad Marša taip lengvai papuolė į pinkles. Paskui toptelėjo mintis, jog turėjo būti rimtesnė priežastis.
– Ak, Mimi… tu jau buvai jį įsimylėjusi, tiesa?
Maršos smakras suvirpėjo.
– Taip.
– Kiaulė. Tai supratęs jis pasiguldė tave į lovą. Kaip tas tipas dabar su tavimi elgiasi?
– Tarsi būčiau išvogusi bendrovės paslaptis, ieško priežasties mane atleisti.
Ketė piktai prisimerkė.
– Jis negali taip pasielgti.
– Na, manau, kad gali, – atrėmė Marša. – Jis yra bendrovės savininkas ir gali elgtis kaip panorėjęs.
Ketė nesitvėrė savame kailyje.
– Aš su juo pakalbėsiu, – pasakė ji. – Turiu įsitikinti, kad jis suvokia, ką daro.
Maršos akys iš baimės išsiplėtė.
– Ne. Ne. Tu jokiu būdu negali kištis. Jis negrasino man peiliu. Aš savo noru su juo mylėjausi ir dabar jau vėlu ką nors pakeisti…
Staiga Marša nutilo, jos žvilgsnis buvo ne vien liūdnas. Ji atrodė išsigandusi.
Ketė