Žūtbūtinė medžioklė. Sharon Sala

Читать онлайн книгу.

Žūtbūtinė medžioklė - Sharon Sala


Скачать книгу
prie kito skelbimo. Vieną po kito juos plėšė, kol sienos liko plikos, o šiukšlių kibiras – perpildytas. Išvertusi jį Ketė sugrūdo šūsnį skelbimų į maišą.

      Kol baigė tvarkytis, praslinko beveik valanda, ir tik tada ji išdrįso dar sykį žvilgtelėti į kompiuterį. Mirksintis taškas nejudėjo. Kad ir kas turėjo tą daiktą su siųstuvu, jis sustojo nakvynės.

      Ji šyptelėjo. Tas šunsnukis ilsisi daugiau už ją. Susierzinusi Ketė atsigręžė į pilnus šiukšlių maišus ir atsiduso. Nuotraukos buvo tapusios jos gyvenimo dalimi, netgi atrodė keista, kad jos nebereikalingos.

      Prieš mėnesį ji galiausiai nustatė, kas nužudė jos tėvą.

      Prieš mėnesį ji matė, kaip name, kuriame tas vyras buvo, nuaidėjo sprogimas ir namas užsidegė.

      Prieš mėnesį ji buvo įsitikinusi, kad žudikas mirė.

      Dabar nebėra tokia tikra.

      Nejudantis taškas tarsi tyčiojosi: „Ateik ir surask mane, jei sugebi“ – negalėjo nepaisyti šio iššūkio.

      Ketė atsiduso. Laikas išsiaiškinti, tas velnias miręs ar – kaip baiminosi – sugebėjo išsigelbėti. Bet, prieš išvykdama iš Dalaso, turėjo pranešti savo bosui, Artui Bolui. Jis negalėjo atidėlioti savo verslo reikalų dėl jos. Visada bus bandančių pasprukti nuo teisingumo. Tik Ketė neketino dirbti šio darbo viena – bent jau neilgai.

      Dar buvo Vilsonas Makėjus. Ketė pati nesuprato, kas juodu sieja. Ji nejautė pareigos pasiaiškinti jam, į ką yra įsivėlusi. Juodu mylėjosi, seksas buvo nerealus, bet dėl to netapo jam skolinga. Vilsonas padėjo jai parsigabenti Marką Preslį, Maršos Benton žudiką, tačiau ji neprivalo jam iki gyvenimo pabaigos aiškintis.

      Giliai širdyje Ketė kaltino Vilsoną dėl jo lengvabūdiškumo. Kai Meksikos užkampyje stovintis namas, kuriame slėpėsi Preslis ir Tutuola, užsidegė, sučiupusi Preslį ji ketino grįžti ir įsitikinti, kad Tutuola negyvas.

      Tačiau Vilsonas neleido.

      Jis turbūt buvo teisus – degančiame name greičiausiai būtų žuvusi. Suprato, kad nėra ką kaltinti. Tačiau galės ramiai gyventi tik tada, kai įsitikins, jog žudikui nepavyko išsigelbėti.

      Rytoj ji paskambins Artui, o tada važiuos į pietus, sienos link. Privalėjo sužinoti, ką slepia tas mirksintis taškas. Gal tiesiog koks nors vietinis meksikietis paėmė Marko Preslio daiktą su pritvirtinta „blake“. Bet jei ten Tutuola, jai teks baigti pradėtą darbą. Nors ir kėlė baimę dar viena ilga kelionė, ji liko patenkinta sprendimu. Po kelių akimirkų Ketė išėjo iš darbo kambario ir pasuko į miegamąjį krautis daiktų.

      Praėjo jau bene savaitė, kai Vilsonas Makėjus matė Ketę paskutinį sykį. Turėtų mąstyti blaiviai ir ją palikti. Akivaizdu, kad jai iš jo tereikia retų sekso porcijų. Turėtų jaustis patenkintas tuo, ką ji duoda, padėkoti, plekštelėti per užpakalį. Gal taip ir jaustųsi su kita moterimi. Tik ne su ja. Ketė giliai įstrigo jam širdyje, kaip jokia kita moteris, ir nors instinktai liepė ją paleisti, jis tiesiog negalėjo – štai kodėl dabar buvo pakeliui į jos butą. Neįspėjęs, pasirūpinęs pica ir šešiais buteliais alaus.

      Eismas aplinkkelyje intensyvus, bet tai įprasta Dalasui lietingą šeštadienio naktį. Sukdamas į išvažiuojamąjį keliuką link Ketės namo Vilsonas užuodė pipirų kvapą, valytuvai tolygiai braukė nuo stiklo lašus. Radijo imtuvas buvo nustatytas ant kantri muziką grojančios stoties, kantri stilius atitiko jo nuotaiką šią tamsią vėjuotą naktį. Jam reikėjo Ketės šiąnakt – bent jau ilgų bučinių ir glamonių, o gal ilgos nakties laukinės katės glėbyje. Vien mintis apie tai, koks jausmas užplūsta skverbiantis į ją, kėlė skausmingą geidulį. Lovoje ji buvo energinga, visuomet noriai atsakydavo į glamones. Jis nesuprato, kaip tokia aistringa moteris gali būti tokia šalta ir neprieinama. Vilsonas įtarė: tokia ji tapo dėl to, ką teko iškęsti vaikystėje, todėl ir nenorėjo jos palikti, bent kol kas.

      Automobilių priekinių žibintų šviesos pluoštus laužė lietus, tarpais tarp ritmiškų valytuvų švystelėjimų naktinės gatvės įgaudavo blizgesį. Vilsonas tikėjosi, jog jo laukia malonumai jaukiame Ketės bute, ir nepaisė to, kad gali būti sutiktas nesvetingai.

      Jis įsuko į kiemą, ieškodamas laisvos vietos apvažiavo namą ir pastebėjo jos languose degančias šviesas. Artėjo lemiama akimirka. Ji namie, bet ar priims jį, o gal išvarys svaidydamasi piktais žodžiais ir verdama šaltomis mėlynomis akimis?

      Pastatęs automobilį Vilsonas čiupo picą, alų ir nužingsniavo durų link. Tuojau sužinos, ar šiltas laukia sutikimas.

      Ketė atsiklaupusi rausėsi spintoje ieškodama vieno bato, kitas jau gulėjo šalia lagamino. Jai pasirodė, kad girdi durų skambutį. Susiraukusi pakilo ir įsiklausė.

      Štai!

      Šį sykį aiškiai išgirdo skambinant.

      – Kas čia po…

      Vilsonas.

      Ji neabejojo, kad už durų Vilsonas Makėjus. Jis vienintelis pas ją užsukdavo ir vienintelis drįsdavo ateiti nepranešęs. Greičiausiai būgštaudavo, kad ji neatidarys durų, jei žinos, kas už jų stovi. Nors instinktai liepė jo neįsileisti, ji nuskubėjo į svetainę, pykdama ant savęs dėl kilusio jaudulio. Neturėjo laiko tokiems dalykams, bet neįleisdama tik padidintų įtarumą. Na, bent jau taip save tikino priėjusi prie durų. Ketė paskubomis žvilgtelėjo pro akutę ir įsitikino neklydusi. Ten buvo Vilsonas – ji pasišlykštėjo pajutusi, kad širdis ėmė plakti greičiau.

      – Labas, – tarė Ketė atidariusi duris.

      Vilsonas lengviau atsiduso – ji geros nuotaikos.

      – Sveika, – pasisveikino jis, nespėjus jai atsitraukti, palinko ir pabučiavo į lūpas.

      Žengtelėjęs atgal pamatė, kad Ketė mirksi. Neaišku, jo aistringas bučinys suerzino ją ar nudžiugino.

      – Nori? – paklausė Vilsonas rodydamas picą.

      Ketė giliai įkvėpė nustebusi, kad jaučia alkį.

      – Taip, ir tik dėl šios priežasties leidžiu užeiti. – Ji paėmė iš jo dėžę su pica ir žengė į virtuvę, žinodama, kad jis seks įkandin.

      – Turėjau paskambinti, – tarė Vilsonas, statydamas alų ant virtuvės stalo.

      Ketė padėjo picą ir atsisuko į jį.

      – Tai kodėl nepaskambinai?

      Jis gūžtelėjo pečiais. Tiesos sakymas jam ne kartą padėjo gyvenime. Jautė, kad ir dabar turi būti atviras.

      – Nujaučiau, jog pasakysi „ne“.

      Ketė suraukė antakius. Nesitikėjo tokio sąžiningumo. Turėjo atsakyti tuo pačiu.

      – Neklydai, – tarė ji.

      Slėpdamas nusivylimą jis šyptelėjo ir patraukė pečiais.

      – Taigi išvadavau mus abu nuo kaltės ir nerimo. Gersi alų iš butelio ar įpilti į taurę?

      Prisiminusi laukiančią kelionę Ketė nusprendė išvis negerti alkoholio. Nieko neatsakiusi ji padavė jam taurę, o į kitą įsipylė pepsikolos su ledu ir padėjo dvi lėkštes.

      Vilsonas paėmė ritinėlį popierinių rankšluosčių. Atplėšęs porą lapų servetėlėms, spintelėje, kurioje Ketė laikė prieskonius, susirado bertuvėlę su raudonaisiais pipirais.

      Ketė stebėjo šį išvaizdų vyrą, žvilgsnis trumpam apsistojo ties plonu auksiniu lankeliu kairėje ausyje. Plaukai kaip visada atrodė tarsi savaitę nešukuoti. Po dešine akimi jis turėjo mažą randą, o ant nosies pūpsantis gumbas rodė, kad ji ne kartą buvo lūžusi. Pečiai platūs, kojos ilgos ir raumeningos, pilvo raumenys tvirti ir plokšti.

      Ketė gerai žinojo, kaip nuostabiai jis atrodo


Скачать книгу