Žūtbūtinė medžioklė. Sharon Sala
Читать онлайн книгу.
atgal į spintą ir pakišo pustuštį lagaminą po lova. Porą kartų trūktelėjusi išlygino lovos užtiesalą ir grįžo į virtuvę.
Vilsonas tebestovėjo ten, kur buvo jį palikusi, akys smalsiai žaižaravo.
– Tau viskas gerai? – pasiteiravo jis.
– Kam? Man? Taip… gerai, – sumurmėjo ji. Ketės veidą nušvietė plati šypsena, ji čiupo iš dėžės gabalėlį picos ir godžiai atsikando. – Niam niam.
Vilsonas pakėlė antakį.
– Niam?..
– Valgyk, – paragino ji rodydama į dėžę.
Vilsonas matė, kad kažkas ne taip, ir suprato, jog ji nesiruošia pasipasakoti. Galiausiai jis numaldė smalsumą, atsisėdo, paėmė gabalėlį picos ir atsikando. Sukramtęs nurijo.
– Taip, tu teisi, – tarė jis, siūlydamas ir jai. – Niam niam. – Paėmė dar vieną gabalėlį.
Ketė nusišaipė iš savęs. Kai Vilsonas Makėjus nori, gali būti įdomus – net žavus. Bet jis visada siekia laužyti jos nustatytas taisykles.
Jie suvalgė picą beveik nesikalbėdami, o kai sukilo tvarkyti virtuvės, Vilsonas atsiprašė ir nuėjo į vonią. Grįždamas žvilgtelėjo į jos darbo kambarį ir pamatė plikas sienas. Apstulbęs sustojo ir žengė pro duris.
Buvo matęs šį kambarį anksčiau, sienos buvo nukabinėtos ieškomų žmonių skelbimais. Dabar plikose sienose telikusios skylutės, Vilsonas žinojo, ką tai reiškia. Taip susiklostė, jog ieškodama geriausios draugės žudiko Ketė surado ir tėvo žudiką. Pirma jam atrodė, kad šios sienos skiria Ketę Diuprė nuo pasaulio – įdomu, kiek jos suplonėjo šiandien, nuplėšus skelbimus?
Trinktelėjus durims Vilsonas atsipeikėjo, suprato, kad Ketė jo smalsavimą palaikys kišimusi į jos reikalus. Jis suskubo išeiti iš darbo kambario.
– Ar man pavyko išsisukti nuo indų plovimo? – paklausė įslinkdamas į virtuvę.
Ketė pakėlė antakį.
– Taip.
– Labai gerai. – Jis apglėbė ją per juosmenį ir prisitraukė arčiau.
Kūnams susilietus Ketė atsiduso. Prasideda.
Ji pasisuko veidu į jį.
– Dabar turbūt tikiesi sekso.
Vilsono dešiniame burnos kampe suvirpėjo raumuo.
– Man tai nėra seksas.
Ketės akys susiaurėjo.
– Velniop, Vilsonai, nepradėk to žaidimo…
Jis priglaudė pirštą jai prie lūpų.
– Aš myliuosi su tavimi, Katerina.
Ji atitraukė jo ranką.
– O aš užsiimu seksu.
– Semantika, – sumurmėjo jis, suleido pirštus jai į plaukus ir lengvai ją prisitraukė, pakeldamas jos lūpas prie savųjų.
Apsivijusi rankomis jam už kaklo Ketė juto jo pyktį. Bučinys tapo gilesnis, o pyktis virto geismu. Taip, ji šito laukė.
Jai iš gerklės veržėsi dusli aimana, bet pasiekusi lūpas nuskambėjo tarsi urzgimas.
– Velniai griebtų, – burbtelėjo Vilsonas suėmęs ją už sėdynės. – Laikykis, antraip, prisiekiu Dievu, pasimylėsime čia pat, stovėdami, net kelnaičių nespėsi nusimauti.
Ketė pašoko, apsivijo kojomis Vilsonui apie juosmenį ir atsitrenkė lūpomis jam į dantis. Ji vėl sudejavo, tik šį sykį pajutusi savo kraujo skonį.
Vilsonas pasisuko tvirtai laikydamas ją glėbyje ir dideliais žingsniais nuėjo į miegamąjį.
– Varai mane iš proto, – murmėjo jis, guldydamas ją ant lovos.
– Užsičiaupk ir renkis, – tarė Ketė plėšdama nuo savęs drabužius.
Vilsono akys susiaurėjo iš pykčio. Pirma ji nelaukė jo, o dabar priekaištauja dėl lėtumo? Jei būtų sveiko proto, turėtų tučtuojau apsisukti ir palikti ją nuogą ir ištroškusią. Bet ši mintis išgaravo, vos Ketė atsisėdo, nusitraukusi per galvą ir numetusi ant grindų megztuką.
Jis suniurnėjo. „Velniop išdidumą ir orumą.“
Užtruko kelias sekundes nušveisti drabužius į krūvą ant grindų, ir jau stovėjo šalia lovos. Ketė pasislinko arčiau prie jo, tada pakilo ir apsikabino už kaklo.
Vilsonas panardino pirštus jai į plaukus, paskui stvėrė ją į glėbį.
– Ragana, – pratarė šiurkščiai.
Ketė atsiduso. Jai patiko liesti Vilsoną, justi jo tvirtus raumenis po lygia švelnia oda. Tačiau ji niekada nepripažins, kad įsimylėjo šį vyrą. Sunėrusi pirštus jam ant kaklo ji atsilenkė ir griuvo ant nugaros, susmigdama nuo jo svorio į čiužinį. Apsivijusi kojomis juosmenį stabtelėjo.
– Tai dabar aš ragana?
– Taip, po galais, – atsiliepė Vilsonas, žiūrėdamas į ją iš viršaus ir suprasdamas, kas jo laukia šioje lovoje.
– Tada… fokus marokus, Vilsonai. Metas išnykti.
Jis suėmė ją už riešų, prispaudė rankas virš galvos ir net neperspėjęs įsiskverbė, mėgaudamasis jos veide pasirodžiusiu nustebimu, o vėliau ir aistra.
– Nei tu, nei aš. Tik mes abu. Kaip tau toks mažas stebuklas?
– Man jis neatrodo toks mažas, – sumurmėjo Ketė kilstelėdama aukštyn.
Sukandęs dantis Vilsonas nuslopino dejonę, tada atsitraukė kiek galėdamas. Jis skverbėsi į ją šiurkščiai ir užkėlė ją į pačią viršūnę taip stipriai ir staiga, kad Ketė vos įstengė užgniaužti riksmą.
Ji jautėsi taip, tarsi visi kaulai būtų subyrėję. Dar niekada – niekada gyvenime – nebuvo pavykę pajusti tokio galutinio pasitenkinimo per neįtikėtinai trumpą laiką.
– O, Vilsonai… tai buvo… tai buvo…
– Tai buvo seksas, – pratęsė Vilsonas, – kaip ir pageidavai.
Suėmęs Ketės veidą abiem delnais jis palenkė galvą ir perbraukė lūpomis jai per burną. Ketė švelniai kvėpavo. Jis nuslydo lūpomis kaklu, pabučiavo tarpelį tarp krūtų, tada liežuvio galiuku palietė spenelį.
Dar vis virpanti po patirto orgazmo Ketė suvokė, kad nori dar.
– Vilsonai, aš…
– Ššš… – pratarė jis ir kilstelėjęs galvą pažvelgė jai į akis. – Tau reikėjo sekso. Gavai. Dabar mano eilė. Šį sykį mes mylėsimės.
Nespėjus jai atsakyti, jo lūpos vėl uždengė burną, neleisdamos kvėpuoti ir jaukdamos protą. Ketei nebuvo kada panikuoti išgirdus jo žodžius, beliko – jausti.
Jo rankos ir lūpos glamonėjo visą jos kūną, nepalikdamos nė lopinėlio nepaliestos odos. Du kartus Ketė bandė perimti iniciatyvą, paskubinti jį, tačiau jis nesileido švelniai šnibždėdamas ir alsuodamas.
– Ne, – pratarė Vilsonas ir suėmęs ją už klubų nunarino galvą.
Kai jo liežuvis pradėjo sukti ratus aplink bambą, Ketės širdies dūžiai padažnėjo. Pajutusi, kaip jo liežuvis slysta pilvu žemyn, link tarpukojo, ji sudejavo. Toks intymumas reikalavo pasitikėjimo – to ji dar nebuvo patyrusi su jokiu sekso partneriu, nė vienam to nebuvo leidusi.
Ji nenorėjo pripažinti, kad juodu sieja šis tas daugiau nei puikus seksas, bet žinojo: Vilsonas nenuskriaus jos.
Jauduliui kylant