Tu kažką slepi…. Kira Sinclair
Читать онлайн книгу.
tik nenori būti užrakintas kabinete vienudu su Kenedi.
Ašeris apsimetė nusipurtęs.
– Tiesa. Ta moteris galėtų pamokyti karinio jūrų laivyno karį trupučio savitvardos ir gebėjimo bauginti.
Knoksas nusikvatojo. Jam biuro vadybininkė jokių nemalonumų nekėlė. Bet jis Kenedi patiko. Knoksas net nenumanė, ką Ašeris jai padarė, bet akivaizdu, jog gerokai prisidirbo. Personalo susirinkimuose dažnai pasipildavo subtilūs įžeidinėjimai – tikras smagumas Knoksui, nes įžeidinėdavo ne jį.
– Džentelmenai, jei judu jau apsikandžiojote ir išspardėte vienas kitam užpakalius, gal galime imtis darbo?
Išgirdus nepatenkintą balsą Knoksui pašiurpo nugara. Jis dirstelėjo per petį, nors kuo tiksliausiai žinojo, kas už jo stovi.
Ji buvo tokia pat nuostabi ir neliečiama, kaip Knoksas ir prisiminė. Kiekvienas ryškiai raudonas plaukelis tvarkingai glūdėjo savo vietoje. Po velnių, ji net lūpas pasidažiusi. Knoksas visai nenorėjo matyti, kokios drovios, drėgnos ir geidžiamos jos atrodė, bet galų gale juk ir jis žmogus.
Giliai įkvėpęs jis pasiruošė rimtam mūšiui. Buvo susidūręs su teroristais, bombomis, vyrais su mačetėmis bei kulkosvaidžiais. Buvo pašautas, perdurtas ir per sprogimus rizikavo netekti vienos ar kitos kūno dalies.
Bet jau seniai niekas nekėlė jam tokios baimės.
Nuo Eiverės Volš plaukai šiaušėsi.
– Sveika atvykusi, Fejerverke, – tarė Ašeris.
Fejerverkas. Tiksli pravardė moteriai, stovinčiai priešais juos, ir ne tik dėl ryškiai raudonų plaukų, kurių sruogos, surištos į kuodą, nuo saulės atrodė varinės.
Knoksas net pats sau nenorėjo prisipažinti, kaip stipriai troško ištiesti ranką, iš tos plaukų kupetos ištraukti visas iki vienos smeiges ir stebėti, kaip sruogos suvilnija aplink dramblio kaulo spalvos veidą. Jam pasirodė, kad Eiverė Volš taip įsitempusi, kad įvykus net menkiausiai trinčiai galėtų blykstelėti ir suliepsnoti – ir nebūtinai gerąja prasme.
Jam labiau patiko moterys, kurios sugeba atlaikyti smūgius ir nedvejodamos mėgaujasi malonumais. Pasirengusios nuotykiui, jei tik jis smagus. Kažkas kuždėjo, kad Eiverė neatpažintų smagumo, net jei šis įkąstų jai į sėdimąją. Tokia ledo karalienė tikrai nesprogtų iš aistros.
Kaip gaila.
Ašerio akys bėgiojo Eiverės kūnu aukštyn žemyn atvirai kviesdamos: jis beveik visada taip elgdavosi to net nejausdamas. Ir daugelis moterų tiesiog sutirpdavo ir virsdavo balute jam prie kojų.
Nepalanki Knokso nuomonė tik dar labiau sustiprėjo, nes Eiverė ramiai pažiūrėjo į Ašerį, tvirtai suspaudė lūpas ir visiškai nebekreipė į jį dėmesio.
– Pone Maklemorai, kiek suprantu, jūs vadovaujate „Amfitritei“?
Knoksas atsirėmė į turėklus, sukryžiavo kojas per kulkšnis.
– Žinoma, daktariuke, – numykė jis.
– Eiverė.
Ledinės akys nepatenkintos žybtelėjo. Jos buvo nuostabios ir giedros, neįtikėtinai šviesios, dėl to dar sustiprėjo įspūdis, kad ši moteris vien lazeriniu žvilgsniu galėtų perpjauti žmogų.
Kitos kelios savaitės bus tiesiog nuostabios.
– Primink, kad nužudyčiau Džeksoną, kai sutiksiu, – Knoksas puse lūpų burbtelėjo Ašeriui.
– Lorelė gali prieštarauti.
Prieš keletą mėnesių Džeksonas ir Lorelė lenktyniavo, kuris pirmas suras „Chimerą“. Taip jau susiklostė, kad laimėjo abu: surado ne tik laivą, bet ir vienas kitą.
Papurtęs galvą Knoksas pasitraukė nuo turėklų ir priėjo arčiau gražiosios daktariukės.
Knoksas troško ją sutrikdyti. Sutaršyti plunksnas… parodyti, kieno čia valdžia. Priėjo visai arti. Nors moteris avėjo aukštakulnius, jis žiūrėjo į ją iš viršaus, tačiau Eiverė stovėjo ir nesitraukė.
Knoksą ruoniai siųsdavo prakalbinti pačių nesukalbamiausių vyrukų: vykdyti apklausas ir bauginti. Nors iš išorės jis atrodė ramus ir nerūpestingas, tačiau palauždavo pačius atkakliausius ir geriausiai treniruotus priešų agentus nepanaudodamas jokių įstatymams prieštaraujančių metodų.
Daktarė Volš nė nekrūptelėjo Knoksui priėjus taip arti, kad jie vos nesilietė. Neatitraukdama akių žiūrėjo į jį visiškai neįskaitomu veidu.
– Pranešk, kai baigsi demonstruoti savo viršenybę, – ramiai tarė abejingu balsu.
Gerai. Akivaizdu, kad ji nori eiti tiesiai prie reikalo.
– Nenoriu, kad čia būtum, daktariuke.
– Eivere. Jūsų pozicija buvo visiškai aiški jau per pirmąjį pokalbį, pone Maklemorai. Bet aš vis tiek čia.
Moters veidą nušvietė šypsena. Ir ko čia jai vaipytis? Jiedu susigrūmė valios kovoje, kurią Knoksas išsigando galįs pralaimėti.
Prakeikta jos šypsena visai išblaškė, nors smegenys beveik virė nuo minčių. Šypsena viską pakeitė, tolima ir neliečiama moteris staiga užgniaužė jam kvapą. Šypsena ne tik veidą nušvietė, suspindusios akys atskleidė dar daugiau.
Nors ir neprisipažintų, Eiverei patiko, kad įtampa ir priešiškumas tarp jų ėmė nykti.
Įdomu.
– Na, bent abu žinome, kur esame, – atsakė Knoksas.
Jos lūpų kampučiai kilstelėjo.
– Aš puikiausiai suprantu, kur esu, – jūsų laivo denyje. Todėl spėju, kad laimėjau.
Knoksas nesusilaikė – lūpos pačios šypsojosi.
– Kol kas.
Vyrą erzino atkaklus daktarės Volš užsispyrimas prisidėti prie šio projekto net matant akivaizdų Knokso nepritarimą. Dėl to pavojaus varpai suskambo dar garsiau.
Kodėl ji taip stengėsi čia pakliūti, kodėl po susitikimo su „Tridančio“ komanda dar keletą kartų skambino Džeksonui? Ar tai paprasčiausia savimyla, noras įrašyti į savo biografiją dar vieną svarbią eilutę, ar po tokiu užsidegimu slypi kas nors daugiau?
Nuojauta Knoksui kuždėjo, kad teisingas antrasis spėjimas, tik to įrodyti jis negalėjo. Kol kas.
Pakėlusi galvą moteris pareiškė:
– Po keleto valandų būsime Karibų jūros viduryje. Iki to laiko status quo nepakeisite, tuo labiau kad pralaimėjote pirmąjį bandymą, tačiau drąsiai stenkitės ir toliau.
Eiverė jautėsi kaip drebučių masė. Ji blefavo, bet juk beveik visas jos gyvenimas blefas. Problema ta, kad šįkart kažkas tik ir laukė, kol galės ją prigauti.
Andersonas Maknairas ją prirėmė prie sienos, ir Eiverė nieko negalėjo pakeisti.
Prieš geras šešias savaites jis įžengė į jos kabinetą ir informavo žinąs mažytę jos paslaptį, o jei Eiverė norinti, kad ši paslaptis liktų tik tarp jųdviejų, turėsianti jam padėti. Prisiminus tą dieną skrandį vis dar susukdavo nerimas ir kaltė.
Tas pats nerimas ir kaltė, su kuriais ji grūmėsi ne vienus metus.
Dar blogiau pasidarė, kai Knoksas Maklemoras ją šitaip išgąsdino. O vien tik nuo karšto jo žvilgsnio visas Eiverės kūnas įsiliepsnojo.
Nuo tos akimirkos, kai Knoksas vos ant jos neužlėkė tuo savo spindinčiu juodu demonišku automobiliu, – beje, to paties „Tridančio“ stovėjimo aikštelėje, – Eiverė troško jo nekęsti. Tačiau dar labiau reikėjo išsaugoti šią darbo vietą. Ir ne tik dėl to, kad dirbti prie „Chimeros“