Tu kažką slepi…. Kira Sinclair
Читать онлайн книгу.
nepakeltų.
Maknairas tikėjosi, kad ji sabotuos užduotį… pademonstruos ištikimybę jam ir nepaisydama įrodymų viešai praneš, kad šitas sudužęs laivas ne „Chimera“.
Eiverei liko paskutinė viltis: Džeksonas Dahanas klysta, laivas, prie kurio jie plaukia, tikrai ne „Chimera“.
Būtų pats geriausias scenarijus… bet jos gyvenime tokių nepasitaiko.
Eiverė dabar negalėjo per daug apie tai galvoti. Jai reikėjo susikaupti ir kaip nors įveikti dar penkias minutes su Knoksu Maklemoru, nes suvokė, kaip tas vyras ją veikia.
Knokso veidą nušvietė kraupi šypsena:
– Išsiaiškinkime vieną dalyką, daktariuke.
Eiverė to žodžio nekentė. Ir ne tik dėl to, kad Knoksas juo, rodos, mėgavosi, sumenkindamas jos profesijos pavadinimą. Eiverė beveik niekada to žodžio nevartojo, nes ir paties laipsnio nebuvo nusipelniusi.
– Tu mano laive. Aš nustatau taisykles.
Knoksas ją lėtai, nuosekliai nužiūrinėjo; Eiverę tarsi žaibas pervėrė. Ji jau ir taip leipo nuo tropikų saulės, bet staiga visą kūną išpylė prakaitas, ėmė smarkiau plakti pulsas.
Troško atsisegioti ir nusivilkti švarkelį. Susilaikė, nes suprato, kad tuomet jos sukietėjusius spenelius nuo Knokso Maklemoro akių beslėps vienas medvilnės sluoksnis.
Nuo tokių kaip Maklemoras ji stengdavosi laikytis atokiai – atsipalaidavęs, pasitikintis savimi, tyčia provokuojantis. Nes, nepaisant to, kokia asmenybe ji tapo versle, viduje tebebuvo ta pati drovi mergaitė, kuri ilgus metus blaškėsi iš vietos į vietą, taip niekur iki galo ir nepritapdama.
Nejaukiai pasijuto jau vien dėl to, kad teko stovėti priešais jį. Eiverė troško žengti atgal, tačiau kojos tarsi prišalo vietoje.
Nepajėgė atplėšti akių nuo išblukusių Knokso džinsų ir marškinėlių, aptempusių galingus raumenis. Tamsiai rudi plaukai buvo gerokai per ilgi, krito ant akių taip, kad Eiverė ir žavėjosi, ir bijojo.
Ji norėjo griebtis žirklių, bet kartu pirštai niežėjo nubraukti tuos plaukus, kad galėtų įžiūrėti akis. Dabar sunku suprasti, ką jis galvoja. Ir Eiverė dėl to dar labiau nervinosi.
Oda dilgčiojo. Kūnas pulsavo. Knoksas buvo jos asmeninėje erdvėje, ir Eiverė troško tą ryšį nutraukti, tačiau galūnės paprasčiausiai jos neklausė.
Ašeris atsikrenkštė ir pagaliau išsklaidė burtus. Gerokai palengvėjo, kai jis pasakė:
– Gal verčiau parodysiu tau kajutę, Fejerverke?
Eiverė apdovanojo vaikiną dėkinga kuklia šypsena.
– Ačiū.
Buvo sukaitusi, pavargusi, oda lipni. Tikras rojus būtų išlįsti iš purvinų kelioninių drabužių.
Ji pasisuko eiti su Ašeriu, bet ir Knoksas netikėtai leidosi kartu. Eiverė juto nugarą veriančias karštas karamelės spalvos akis.
– Juk žinai, kad tokie pareiškimai teismui nieko verti, – už nugaros bambėjo Knoksas.
Ginčytis su juo dėl darbo gerokai lengviau.
– Ne, nežinau, pone Maklemorai. Ir tikrai nemanau, kad žinote jūs. Teisėjui kilo daug abejonių, jis ketino atmesti jūsų prašymą suteikti laivo iškėlimo teises.
– Ir gavo daug įrodymų, todėl sutiko palaukti patvirtinimo, – tarė jis lėtai ir užtikrintai.
Eiverė nebežinojo, kas blogiau: ar kai jis tyčia nusiteikęs priešiškai, ar kai atrodo toks pašėlusiai įsitikinęs, kad jos dalyvavimas projekte – tik laiko švaistymas.
Deja, Knoksas neklysta. Eiverė skaitė „Tridančio“ pateiktą paieškų medžiagą. Sekė kiekvieną detalę, kaip Džeksonas Dahanas su Lorele Lankaster surado laivo sudužimo vietą. Teko pripažinti, kad byla stipri, bet ir Maknairo pateiktų įrodymų pakako pasėti abejonėms… Nors Eiverė abejojo, kad tie įrodymai tikri.
Tačiau Knoksui to žinoti nereikia.
– Tai „Chimera“, daktariuke.
Eiverė sukando dantis nebenorėdama dar kartą taisyti Knokso dėl to prakeikto kreipinio. Jis tyčia taip ją vadina – nori paerzinti. Tačiau Eiverė nenusiteikusi žaisti.
– To ir atvažiavau čia – išsiaiškinti, Knoksai. – Ji stabtelėjo ankštame koridoriuje ir atsigręžė į jį. Geriau jau dabar nei vėliau. – Visas procesas vyktų gerokai sklandžiau, jei tu dingtum man iš kelio ir leistum dirbti savo darbą. Mes abu siekiame to paties.
Knoksas ištiesė ranką lyg ketindamas ją paliesti, bet sustojo. Jie abu žiūrėjo, kaip jo pirštai pakimba tuščioje erdvėje tarp jųdviejų.
– Nesu įsitikinęs.
Eiverė stengėsi nepasiduoti panikai, kurią kėlė jo nepasitikėjimas.
– Kodėl?
Knoksas palinko artyn, įsiveržė į jos asmeninę erdvę, bet neprisilietė. Eiverės krūtinę prislėgė nerimas ir bloga nuojauta. Laukiant jo atsakymo buvo sunku įkvėpti pilna krūtine.
Tačiau vyras taip nieko ir neatsakė. Tik suspaudė lūpas į dirbtinę šypseną.
– Pasirūpinsiu, kad būtų atnešti lagaminai, daktariuke.
Antras skyrius
Po keleto valandų jie pagaliau išplaukė į atvirą jūrą. Vėliau, nei buvo ketinęs Knoksas, nes iškilo logistikos problemų… įskaitant ir šešių daktarės Volš lagaminų gabenimą į laivą.
Negi ji visą spintą susikrovė? Ir kokių gi drabužių jai gali prisireikti viduryje Karibų?
Net pagalvojo, ar neatidarius ir nepasirausus juose – juk reikėtų išmesti visus aukštakulnius, perlus ir derančius kostiumėlius, kuriuos ten surastų, – tačiau nusprendė, kad tokio išbandymo jo kraujospūdis gali neatlaikyti.
Verčiau paieškos kad ir menkiausios užuominos, ką ji slepia. Tačiau ir to nepadarė.
Eiverė dingo jai skirtoje kajutėje, kurią užėmė pati viena, nors visos kitos buvo sausakimšos, o antroji moteris laive – virėja – gyveno tuojau už kambuzo. Taigi, nuo to laiko Eiverė nepasirodė. Nei vakarienės, nei su komanda susipažinti.
Jiems visiems teks kartu dirbti keletą savaičių. Galėtų bent jau prisistatyti ir nusišypsoti kitiems laive esantiems žmonėms. „Tridantis“ įsteigtas prieš gerus dvejus metus, bet, nors verslas sąlyginai naujas, o dalis įgulos pasamdyta neseniai, komanda buvo kaip vienas kumštis.
Gal tai tarnybos laivyne palikimas, bet Ašeris, Džeksonas ir Knoksas labai stengėsi, kad darbuotojai taptų bičiuliais, jaustųsi kaip viena šeima. Kareivių gyvybė tarnyboje dažnai priklausydavo nuo pasitikėjimo vienas kitu. Ir nors dabar kulkos aplink nebeskraido, reikia žinoti, kad šalia esantis vaikinas išmano, ką daro, ir daro kompetentingai, greitai užbaigia savo darbą, tuomet ir tu gali tinkamai atlikti savąjį.
Jie sunkiai dirbo, bet rimtai ir linksminosi. Kai darbas pareikalauja dvidešimt keturių valandų per parą ir septynių dienų per savaitę atsidavimo, kai tenka gyventi ankštose kajutėse, labai svarbu ir garą mokėti nuleisti kartu.
Nusprendęs neskęsti pyktyje Knoksas užlipo į denį ir pabandė nusiraminti. Paprastai „Amfitritei“ skrodžiant jūrą tylus bangų pliuškenimas į korpusą padėdavo. Bet ne šį kartą. Iš tiesų jis būtų norėjęs sėsti už savo šelbio vairo, bet tai neįmanoma.
Šį vakarą jis jautėsi neramus – pirmą kartą po to, kai paliko būrį. Tiek kartų buvo atsidūręs tarp gyvenimo ir mirties, kad jau ir skaičiuoti nustojo, net įgijęs nuosavą verslą nerimo niekada nejausdavo.
Tačiau visas šitas nuotykis jam atrodė