Viskas prasidėjo nuo bučinio. Joss Wood
Читать онлайн книгу.
toks laimingas su Kleme, juos sieja kažkas ypatingo. Paskutinis iš mano brolių, kurių jaunystės šėlionių užtektų apvaisinti visą Afriką, pagaliau susitupėjo.
– O tu tarsi gležna gėlelė blaškoma vėjo? – Elė rankomis atsirėmė į palangę. – Negali nurimti, kad tavo broliams pavyko, o tau – ne. Meilė – ne varžybos, Džese. Žinai, kokia tavo problema? – neatlyžo ji.
– Nežinau, bet esu tikra, tu man pasakysi, – suniurnėjo Džesė. Abejojo, ar nori tai išgirsti… Elė dažniausiai kirsdavo iš peties.
– Pati pradėjai šią temą, – neatlyžo Elė. – Ar sakyti tai, ką nori išgirsti, ar iškloti tiesą?
– Tai retorinis klausimas? – Džesė giliai įkvėpė. – Gerai, prarysiu karčią tiesos piliulę… rėžk.
– Pasakysiu tik vieną sakinį: tu taip bijai tapti pažeidžiama, kad santykiuose bandai viską kontroliuoti.
Balsu išdėstyta jos ankstesnė mintis apie kontrolę suglumino Džesę. Ar jos geriausia draugė tikrai taip gerai ją pažįsta?
– Tau patinka būti vienišai, o būti neįsimylėjusiai tau tinka dar labiau.
– Ar galiu persigalvoti ir paprašyti, kad pasakytum tai, ką noriu išgirsti? – nutraukė Džesė. Nebuvo smagu girdėti apie savo trūkumus meilės srityje.
– Mylėti tau reiškia prarasti kontrolę, o pamišusiems dėl kontrolės tai pats baisiausias dalykas pasaulyje.
– Aš nesu pamišusi dėl kontrolės! – įsikarščiavusi atkirto Džesė.
Elė apstulbusi pravėrė burną.
– Melagė! Tu viską nori kontroliuoti. Todėl renkiesi vyrus, kuriuos gali valdyti.
– Oi, atsirado visažinė, – toliau raukėsi Džesė.
– Žinai, kad esu teisi, – atšovė Elė.
Štai kokie tie geri draugai.Jie visada pažįsta tave geriau nei tu pats, – mintyse subambėjo Džesė. Matydama, kokia patenkinta savimi atrodo Elė, ji nusprendė pakeisti temą, pasižadėjusi sau vėliau pamąstyti apie tai.
Galbūt.
Jei staiga užsinorės prasigręžti iki savo minčių rankiniu grąžtu.
O dabar joms reikia padirbėti. Džesė galva parodė į iPad ir ėmė užsirašinėti pastabas, kol Elė perdavė naujausią informaciją apie projektus, kuriuose ji pati nedalyvavo. Paskui Džesė padiktavo savo idėjas ir nurodymus. Be to, jos kartu išsprendė kelis su biuro administravimu susijusius klausimus.
Merginos kaip tik susitelkusios šifravo painius tyrimo duomenis, kai Džesės asmeninė padėjėja pranešė, kad jai skambina Džoelis Andersenas, konkuruojančios daug didesnės nei jų įmonės, turinčios filialų visoje Afrikoje, savininkas.
Džoelis taip pat buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kurie Džesei patiko ir kuriais galėjo pasitikėti.
Elė ėmė stotis nuo krėslo, tačiau Džesė papurtė galvą ir paspaudė garsiakalbio mygtuką. Šį pokalbį vis tiek perpasakotų Elei. Apsikeitę malonybėmis jie čiupo jautį už ragų ir iš karto ėmėsi aptarinėti reikalus.
– Noriu tavęs paklausti… ką manai apie Luko Sevidžo elektroninį laišką? Spėju, kad vyksi į pasitarimą dėl naujos rinkodaros strategijos, kurią jis nori įgyvendinti savo vynuogyne? Pamaniau, jei skirstume tuo pačiu reisu į Keiptauną, į St Sylve galėtume važiuoti vienu automobiliu.
Džesės širdis ėmė šokti kvikstepą. Ji stengėsi nepraleisti nė vieno Džoelio žodžio. Dar kartą žvilgtelėjo į kompiuterio ekraną; ji negavo jokio elektroninio laiško iš Luko Sevidžo… Nežinodama, ką manyti, nusprendė išpešti iš Džoelio kuo daugiau informacijos.
– O ką manai tu?
– Apie St Sylve? Jam to reikia… Girdėjau, kad buvo užsakęs rinkos tyrimą pas Liu Džounsą ir yra pasirengęs šiuolaikiškiems pokyčiams. Bet turint galvoje dviejų šimtų metų Sevidžų vyndarystės istoriją ir tradicijas, tokie pokyčiai gali duoti priešingą rezultatą.
Džesės nuomonė buvo kitokia… Negalvojo taip prieš aštuonerius metus ir neketino keisti savo nuomonės dabar. Jau pats laikas jam atnaujinti savo rinkodarą, – mintyse suniurnėjo Džesė. Metų metus ji stebėjo tos įmonės padėtį. Liūdino tai, kad jos rinkos dalis akivaizdžiai menko. Vynuogyno reklama buvo neįdomi, etiketės – nuobodžios, per daug manieringos.
Džesė mintyse tarė Lukui Sevidžui: O-ką-aš-tau-sakiau. Ji nukreipė žvilgsnį į Elę, kuri stovėjo nieko nesuprasdama.
– Mano padėjėja kaip tik atnaujina informaciją iPad… Kada tas pasitarimas? – neva pasitikslino ji.
– Penktadienį, pusė vienuolikos ryte, pačiame vynuogyne, – atsakė Džoelis. Laimei, jis nieko neįtarė. – Tai ar paprašyti asistentės paieškoti tinkamų skrydžių?
– Hm… aš tau atskambinsiu. Buvau kelias dienas išvykusi ir dar ne visai grįžau į vėžias. Turiu pasimatyti su keliais klientais Keiptaune, todėl turėsiu skristi anksčiau, – vilkino atsakyti Džesė, rodydama grimasas susirūpinusiai Elei.
– Na, tai pranešk, kai nuspręsi, – tarstelėjo Džoelis prieš padėdamas ragelį.
Džesė susiraukė. Velniai griebtų tą Luką Sevidžą ir jo įžeistą savimeilę. Pirmiausia jai kilo mintis, kad St Sylve rinkodaros kampanija turi atitekti jai – turėjo ją įgyvendinti dar prieš aštuonerius metus. Tikrai neleis kitai įmonei dar kartą jos sumauti…
Džesė atsistojo ir rankomis įsirėmė į klubus.
– Ką žinai apie St Sylve vyną?
Suraukusi kaktą Elė pamėgino prisiminti ką žinanti.
– Toje vyndarystės įmonėje buvo pagamintos kelios pripažinimo sulaukusios vyno rūšys, tačiau parduodamo kiekio tai nepadidino.
Viskas užtruko ilgiau, nei Džesė manė, tačiau jos prognozės dėl St Sylve pasiteisino… ir tai liūdino. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai norėjosi būti neteisiai… suklysti.
St Sylve, priklausantis Franschoeko regionui, – vienas iš nedaugelio vynuogynų, valdomų prancūzų naujakurių šeimos, kuri slėnyje įsikūrė devynioliktojo amžiaus pradžioje. Džesei patiko tie trys vynuogyne praleisti mėnesiai – ją pakerėjo septynioliktam ir aštuonioliktam amžiams būdingos architektūros Keiptauno kolonijos pastatai balintomis sienomis, įmantriais frontonais ir nendrių stogais. Išskyrus pagrindinį pastatą ir svečių namelį, dvare vis dar veikė autentiškas rūsys, buvo naudojamas varpelis iš vergovės laikų, stovėjo arklidės ir pagalbiniai pastatai.
Ten buvo ir Lukas Sevidžas, dabartinis savininkas, kuris atleido Džesę ir išspyrė iš savo įmonės – prieš tai aistringai ją pabučiavęs.
Džesė papasakojo Elei trumpą jųdviejų su Luku susitikimo istoriją. Draugė ne tik susidomėjo, bet ir pasibaisėjo.
– Jis tave atleido?
– Aš to nusipelniau. Būdama dvidešimt dvejų maniau, kad esu Dievo žemei siųsta dovana, – atsakė Džesė. Suprasti, kad tokia nėra, buvo skausminga, bet būtina. Nors ji ir neklydo dėl St Sylve rinkodaros (kaip įtarė, tuometinė kampanija patyrė fiasko), pateikdama savo pasiūlymą Lukui elgėsi arogantiškai, impulsyviai ir nemandagiai.
Džesė ėmė žingsniuoti priešais darbo stalą.
– Nors man ir nepatinka, turiu pripažinti, kad Lukui Sevidžui esu skolinga už svarbią gyvenimo pamoką. Kas nors turėjo prikirpti man sparnus, kad suprasčiau, jog būti geriausia studente kurse ir mokėti pakartoti