Tu – mano svajonė. Antra knyga. Jessica Gilmore
Читать онлайн книгу.
sunku. Sutrikimą merginos maskavo įvairiai: juokeliais, viliodamos menininką, atsiribodamos nuo aplinkos.
– Viskas gerai.
Neatrodė gerai. Viltė spaudė rankas, stengdamasi nuslėpti jų drebulį.
– Turbūt paskutinis punktas pats svarbiausias. Pozuodama turėtum mąstyti apie seksą. Ką jis tau reiškia – ir gero, ir blogo. Turi apie tai galvoti visą laiką, kol tave tapysiu. Žinau, kad tai keistas prašymas, bet tokia šių kūrinių tema. Šios mintys turi atsispindėti akyse, veide. Jei tik padės, galiu paleisti bet kokią tavo norimą muziką, garso knygą, meditacinį įrašą. Bet ką, ko reikia, kad jaustumeisi patogiai.
Keista. Jis jau ne kartą pasakojo tą patį, bet dar niekada nesijautė toks palaidūnas. Visos merginos iki šiol puikiai žinojo, kodėl čia atėjo, pačios pasisiūlė. Tai tebuvo darbas, nieko asmeniško.
Šįkart viskas atrodė kitaip, nors jis ir nesuprato, kodėl.
– Galvoti apie seksą?
– Ar tai sukels sunkumų?
– Galbūt, – Viltė dar skaisčiau išraudo. Skruostai jau buvo panašios į kušetę spalvos. – Supranti, aš iš tiesų… Aš ne… Man neteko… Noriu pasakyti, kad… – ji sunkiai nurijo seiles. – Aš dar nekalta. Tad nemanau, kad sugebėsiu čia gulėti ir mąstyti apie tai, ko neišmanau. Kaip tau atrodo?
3
– Ačiū. Ne, suprantu. Žinoma. Ačiū, – Viltė baigė telefono pokalbį ir vos atsilaikė pagundai sviesti jį pro langą, kad išsitaškytų į smulkiausius gabalėlius. Dar vienas viešbutis, kurį teks išbraukti iš galimų sąrašo. Tris valandas skambinėjo ir rašinėjo laiškus, o vis dar nieko nesutarė.
Viltė nužvelgė darbų sąrašą, kurį sudarė iškart įžengusi pro namų duris. Tada viskas atrodė taip paprasta.
1. Išrinkti suknelę.
2. Išrinkti gėles.
3. Ceremonija. Kur????
4. Perskaityti šešis milijonus Brendos laiškų.
5. Įrodyti Geilui Okonorui, kad esu kompetentinga, profesionali, o ne visiškai beviltiška…
Viltė vos netrinktelėjo galva į grūdinto plieno turėklus, į kuriuos rėmėsi. Gal ji ir išplėšė iš klastingojo Geilo Okonoro vieną dieną vestuvėms planuoti, bet kur tai nuvedė? Visose vietose, kurias ji laikė tinkamomis vestuvėms rengti, iš jos tik nusijuokė ar net pasipiktino dėl jos klausimo.
– Vestuvėms? Po dviejų savaičių? Ponia, čia ne Las Vegasas. Siūlau pabandyti santuokų rūmus.
O suknelė… Galima pamanyti, kad ji prašė nuausti audinį aukso siūlais, o ne parduoti vieną baltą S dydžio suknelę.
Žinoma, ji galėtų kreiptis į santuokų rūmus, o tada įbėgusi į vieną iš daugybės parduotuvių nusitraukti suknelę nuo pakabo. Užsakiusi stalelį penkių žvaigždučių restorane turbūt gautų labai skanią vakarienę. Bet tokios vestuvės nebūtų ypatingos. Neparodytų Fetei, kaip smarkiai sesuo ją myli. Nesumažintų liūdesio, kad vestuvėse nedalyvaus išdidus tėtis, kuris nuvestų dukrą prie altoriaus, ir motina, kuri pasipuošusi įspūdinga skrybėle šluostytųsi ašaras ir spinduliuotų pasididžiavimu. Fetė nusipelnė geriausio. Viltė prieš devynerius metus prisiekė, kad sesuo tai gaus. Ji nepasiduos vestuvių planavimo sunkumams. Net jei tai kainuotų gyvybę. Jaunoji sesutė gaus šauniausias, romantiškiausias vestuves, kokias Niujorkas kada nors matė. Tereikia išsiaiškinti, kur jos vyks ir kaip viskas atrodys.
Viltė gurkštelėjo kavos ir įsispoksojo į nešiojamojo kompiuterio, pavojingai balansuojančio ant atviro lango palangės, ekraną. Ji tikėjosi, kad matydama miestą pasisems taip reikalingo įkvėpimo. Gal, jei daugiau laiko būtų praleidusi mieste, o ne biure ar čia, besidegindama ant avarinio išėjimo laiptų už savo buto lango, dabar sugalvotų ką nors originalaus, bet įgyvendinamo. Gerai. Ji šauniausiame pasaulio mieste, kodėl protas taip neveikia?
– Niujorkas, – sumurmėjo ji. – Niujorkas.
Viltės mintis nutraukė kompiuterio pyptelėjimas. Ji žvilgtelėjo į ekraną ir atsiduso pamačiusi dar vieną Brendos laišką. Kas vyksta? Dar niekada Viltė nematė šaltakraujiškumu pagarsėjusios viršininkės tokios užsidegusios. Hanteris minėjo, kad Geilas pažįsta visus. O ką ten šnibžtelėjo Brenda? Kad jis gali sužlugdyti sėkmingas karjeras ir nutraukti laimingas santuokas? Prisiminusi pašaipiai sudėtas jo lūpas ir šaltas mėlynai pilkas akis Viltė tuo neabejojo.
Pastačiusi kavos puoduką ant laiptelio Viltė atsiklaupė ir atidarė interneto naršyklę.
– Kas tu toks esi, Geilai Okonorai? – kaltai apsidairiusi, tarsi ant turėklų nutūpęs varnėnas suprastų, kad ji smalsauja apie kitų gyvenimus, Viltė paspaudė įvesties mygtuką ir laukė. Neaišku, ko ji tikėjosi, bet tikrai ne daugybės nuorodų, bemat užpildžiusių kompiuterio ekraną. Antraštės, nuotraukos, straipsniai. Ir išsamus aprašymas „Vikipedijoje“.
Geilas Okonoras. Fotografas. Tinklaraštininkas. Garsus žmogus. Regis, kad jis ne tik pažinojo Niujorko garsiausius. Jis pats kūrė žvaigždes žengdamas per miestą su fotoaparatu rankose.
Jam paskambinus išsinuomoti patalpų niekas neatsisakytų jo priimti. Niekas nepareikštų, kad per dvi savaites neįmanoma suorganizuoti šventės. Niekas nenusiųstų jo į santuokų rūmus…
Velniava.
Nėra iš ko rinktis. Arba susitaikyti, kad vestuvės nebus ypatingos, arba paklusti Geilo reikalavimams ir jam pozuoti. Jei jis vis dar norės jos po to neplanuoto atvirumo protrūkio. Viltė sudejavo ir vėl susmuko prie saulės įkaitinto turėklo. Siaubinga, kad rytoj teks su juo susidurti. Kaip vėl prabilti apie pozavimą nuogai? Gal geriau tiesiog pabėgti. Kur nors, kur niekas jos neras. Aliaska tam tiktų. Šauni vieta, ten niekas jos nepažįsta. Be to, būtų maloni permaina po nenuslūgstančios Niujorko drėgmės.
Suskambo telefonas. Viltė nepažino ekrane šviečiančio numerio, tad atsiliepė įtariu balsu. Sprendžiant pagal šio ryto proto užtemimą ir atvirumą nepažįstamajam, ji ir pardavėjams telefonu išklos, kaip apsišlapino vaikų darželyje ar kaip būdama penkerių pavogė iš parduotuvės saldainį. Ir kaip mama privertė jį grąžinti su atsiprašymo laiškeliu.
– Viltė klauso.
– Kaip sekasi planuoti vestuves? – pasigirdo kimus balsas. Panašus į tamsiausią šokoladą, sumišusį su espreso kava.
Viltė nustebusi spoksojo į kompiuterį. Kaip Geilas atspėjo, kad ji ketina su juo susisiekti? Gal jis pardavęs sielą velniui ir jį prisišauksi vien mintimis?
– Puikiai! – pamelavo Viltė.
– Šaunu. Nerimavau, kad iki vestuvių likus vos dviem savaitėms nepavyks rasti padorios vietos ceremonijai.
– Kaip malonu, kad rūpiniesi, bet viskas gerai, – toliau melavo Viltė. Jai ims augti nosis kaip Pinokiui.
– Fantastika. Tai rytoj iš pat ryto prisistatysi į darbą?
– Laukiu nesulaukiu, – taip, reikia tikėtis, kad ilgos nosys šį sezoną madingos. Taip meluojant ji greitai bus ilgesnė už ištiestą ranką.
– Tau tereikės nešiojamojo kompiuterio ir daug kantrybės. Tikiuosi, kad mėgsti sudarinėti sąrašus.
– Dievinu. Tik nenorėčiau painiotis tau po kojomis, kol tapysi. Galėčiau dirbti iš biuro, jei tau taip būtų patogiau. Ak, kad tik tau taip būtų patogiau.
– Nesimaišysi po kojomis. Dar neradau modelio, – Geilo balsas jau nebuvo erzinantis. Tik susierzinęs.
– Ak.
Tai buvo ženklas. Ryškus neoninis likimo ženklas. Jis vis dar nerado modelio,