Tu – mano svajonė. Antra knyga. Jessica Gilmore
Читать онлайн книгу.
Jei vis dar manęs nori, kai… Na, jei vis dar tau tinku… – Viltė neketino dar kartą užsiminti apie savo nekaltybę. Ji iki šiol netikėjo, kad tai pasakė. Garsiai. Nepažįstamajam. Ji vargiai bepripažindavo tiesą pati sau. Jau kelerius metus stūmė šią mintį kuo toliau. Jos slapta gėda. Viltė Makenzė – ne laiku pasenusi, sudžiūvusi, šalta.
– Intriguojantis pasiūlymas.
Viltė vos nesugriežė dantimis.
– Nelabai, – kuo ramesniu balsu atrėmė. – Jei pameni, galutinai taip ir neatsakiau, – ji tik atsitraukė, sumurmėjo kažką, kad reikia dar pamąstyti, sumikčiojo: – Ačiū už pasiūlymą šiandien dirbti planuojant vestuves, pasimatysime rytoj, labai ačiū… – ir kiek tik kojos nešė išlėkė iš Geilo studijos į saugų savo butuką.
– Maniau, kad karštligiškas pabėgimas ir buvo atsakymas. Kodėl staiga apsigalvojai?
Viltė niekada nepripažindavo, kad jai reikia pagalbos. Neketino ir dabar apie tai kalbėti.
– Tau reikia modelio, kuris tuoj pat pradėtų darbus ir visada būtų ranka pasiekiamas. Na, patinka tai man ar ne, jau esu tau ranka pasiekiama. Logiškas sprendimas.
– Kaip gražu. Siūlaisi, nes tai logiška.
Viltė susierzinusi suspaudė kumštį. Juk jis tai siūlė. Kodėl dabar reikia jį įtikinėti?
– Nors puikiai galiu pati suorganizuoti vestuves, būtų kvaila nepanaudoti visų išteklių. Prastai pažįstu miestą, o tu čia gyveni. Su tavo pagalba sutaupyčiau nemažai laiko. Tikrai pagelbėtum. Pripažįstu, kad, jei noriu Fetei suorganizuoti pačias šauniausias vestuves, man reikia pasitelkti tavo pagalbą.
– Dar vienas nesavanaudiškas sprendimas, – Viltė nuraudo išgirdusi pašaipias gaideles Geilo balse. – Labai pagirtini ketinimai, bet juk matei kitus portretus. Neieškau pasiaukojančios kankinės. Negana, kad sutiksi pozuoti. Reikia, kad pati to norėtum. Klok tiesą, Vilte. Ar to nori? – tyliu ir niūriu balsu paklausė Geilas. Viltė nurijo seiles.
Ar ji nori pozuoti? Gultis ant kušetės, jausti jo žvilgsnį ant nuogos odos?
Ji žvelgė pro turėklus tolyn. Jau iki smulkmenų pažinojo tą vaizdą. Kitapus gatvės kylantys namai, medžių viršūnės. Ji dažnai sėdėdavo ant šių laiptų su kavos puodeliu ir knyga ar kompiuteriu. Niekaip nesiryžo iškelti kojos iš susikurtos komforto zonos. Viltė neplanavo nieko sakyti, bet netikėtai pasipylė žodžiai. Dar viena liūdna išpažintis.
– Čia persikrausčiusi planavau gyventi kitaip. Niujorkas buvo proga pasikeisti. Pradėjau tai daryti – nusipirkau naujų drabužių, apsikirpau ir tikėjausi, kad to pakaks. Tačiau aš vis dar tokia pati. Jau nebežinau, kaip bendrauti su aplinkiniais, jei kalbame ne apie darbą ar paviršutinėmis temomis. Aš ne… – Viltė akimirką sudvejojo. – Aš nemoku susirasti draugų, nebežinau, kaip linksmintis. Gal pozavimas padėtų atsipalaiduoti. Jei nepavyks, bent turėsiu naują pokalbių temą.
– Nori, kad padėčiau atsipalaiduoti? – aksominiu balsu pasitikslino Geilas, ir Viltės širdis ėmė greičiau daužytis.
– Taip. Ne! Ne būtent tu. Turėjau omenyje, kad noriu išbandyti šį tą naujo. Pasielgti neįprastai. Pozuoti bus tikrai nauja, netikėta patirtis.
– Gerai. Pabandykime.
Tik Geilui sutikus Viltė suprato, kaip įsitempusi laukė atsakymo. Pasaulis nutilo. Liko tik jie dviese – du žmonės intymioje erdvėje, nors juos skyrė geras puskilometris.
– Šaunu, – drebančiu balsu išspaudė ji. – Na, tai kas toliau? Ar nori, kad ateičiau pas tave, ir… – Viltė nutilo. Kaip ji pozuos, jei negali apie tai nė kalbėti?
Linksmos gaidelės Geilo balse išdavė, kad jis galvoja tą patį.
– Ne šiandien. Manau, iš pradžių reikia kiek apšilti. Vilte Makenze, ką tik prisipažinai, kad tau reikia mano pagalbos patirti naujus išgyvenimus.
Ji taip nesakė. Ar sakė? Tikrai neturėjo omenyje to, ką, regis, suprato Geilas.
– Manai, kad gali man padėti, ką?
– Galbūt.
Viltei nereikėjo Geilo matyti, kad žinotų, jog jis šypsosi. Viduje kilo karštas, aštrus pyktis ir išblaškė užslinkusią intymią atmosferą. Tačiau ji nebuvo tikra, ar pyko ant Geilo už skubotas išvadas, ar ant savęs už tokį atvirumą.
– Kaip malonu, bet kas tau iš to, ką? Gražus piešinys ar šventuolio aureolė padėjus vargšelei nekaltai Viltei Makenzei? Pabarstysi ant manęs savo prabangių, žėrinčių Aukštutinio Istsaido stebuklingų dulkių ir stebėsi, kaip keičiuosi? Na, profesoriau Higinsai[1], šiai gėlių pardavėjai nereikia tavo globos, labai ačiū.
– Ar tikrai? – Viltei nespėjus atsakyti, Geilas kalbėjo toliau: – Tai kodėl mums nepradėjus planuoti vestuvių? Ar jau išsirinkai vietas, kurias norėtum pamatyti?
Viltė piktai įsispoksojo į kompiuterį, tarsi būtų jo kaltė, kad ji neturi iš ko rinktis. Nė už ką nepripažins Geilui, kad kol kas nieko nesugalvojo.
– Taip. Susitikime… Susitikime ant „Empire State“ dangoraižio po pusantros valandos, – pasiūlė ji. Ar ten rengiamos vestuvės? Na, gal ne taip svarbu. Tas pastatas garsus visame pasaulyje, o jai reikėjo nuo ko nors pradėti.
– Ant „Empire State“ dangoraižio? Kaip romantiška. Gaila, kad dabar ne Valentino diena. Šiame scenarijuje būsiu Keris Grantas ar Tomas Henksas[2]?
– Nei tas, nei kitas, nes nesi pagrindinis herojus. Tas pokštaujantis draugas, kurį per bernvakarį antrankiais surakina su striptizo šokėja.
– Turbūt praleidau šią filmo sceną. Na, ką gi, yra ir blogesnių vietų, kuriose galima būti prirakintam, – jis baigė pokalbį ir Viltė liko sėdėti įsivaizduodama Geilą Okonorą, antrankius ir raudoną aksominę kušetę. Labiausiai trikdė skrandį suspaudęs jaudulys apie tai pagalvojus…
Kaip ir buvo galima spėti, ant „Empire State“ dangoraižio sukiojosi daugybė žmonių. Švietė saulė, pūtė vėjas. Karštą ankstyvą popietę apžvalgos aikštelėje buvo tikrai nemalonu. Turistai nesiskundė – buvo per daug užsiėmę, kad pastebėtų oro sąlygas, nes fotografavosi asmenukėms ir rodė vienas kitam miesto įžymybes.
Geilas neabejojo, kad čia susirinkę tik turistai. Joks save gerbiantis niujorkietis nekels kojos čia šiuo metu, pačiame turistų lankymosi įkarštyje. Tiesą sakant, Geilas neprisiminė, kada paskutinį kartą čia buvo. Turbūt tik rengdamas fotosesiją. Turistines vietas jis lankydavo tik dėl nuotraukų.
Gal ir gaila. Kad ir koks užkietėjęs niujorkietis jis buvo, turėjo pripažinti, jog vaizdas pribloškiantis – mėlynas vandenynas maišosi su žydru dangumi, miestas kyla iš vandenyno gelmių tarsi kokia mitinė Atlantida.
Geilas apsuko ratą apžvalgos aikštelėje ir tik tada pamatė Viltę, dėvinčią tą pačią ryškiai raudoną suknelę, kaip ir anksčiau tądien. Ji stovėjo nusisukusi ir pasirėmusi į turėklą žvelgė į miestą. Tamsių plaukų sruogos plaikstėsi vėjyje. Keista – su ja susipažino tik šįryt, bet ji jau padarė neišdildomą įspūdį. Tikriausiai todėl, kad dažniausiai moterys nesiveržia į jo studiją, nereikalauja padėti organizuoti vestuves ir neprašytos neišpasakoja savo seksualinės patirties – tiksliau, apie tai, kad jos nėra. Ir visa tai dar prieš devynias ryto.
Geilas nusišypsojo. To jis dar nematė, o buvo jau tiek daug patyręs, kad galvojo regėjęs viską, kas įmanoma. Velnias, turėjo pripažinti, kad yra suintriguotas. Kiek Viltei metų? Vertinamai nužvelgė ją. Tikriausiai dvidešimt keleri, galbūt persiritusi į antrą trečios dešimties pusę. Vadinasi, ji arba laukia tikrosios meilės, arba turi
Profesorius Higinsas – airių rašytojo Bernardo Shaw pjesės „Pigmalionas“ herojus, susilažinęs, kad prasčiokiška tarme kalbančią gėlių pardavėją gali išmokyti taisyklingos anglų kalbos (čia ir toliau – vertėjos pastabos).
Turima omenyje filmai „Įsimintina afera“ ir „Nemiegantys Sietle“, kurių herojai susitaria susitikti „Empire State“ dangoraižyje.