Mūsų meilė tobula. Pirma knyga. Jessica Gilmore
Читать онлайн книгу.
premijos ir atlyginimas neblogi – daugiau nei neblogi, – Kitas ilgėjosi jaudulio, kurį išgyvena tik įmonės savininkas. Pagalvojus apie šį naują projektą širdis plakė beveik taip pat stipriai, kaip vadovaujant savo leidyklai. Dirbdamas prie jo beveik pamiršo, kaip viskas pasikeitė per pastaruosius kelerius metus.
Medison sėdėjo įsmeigusi į jį akis.
– Ir kas per produktas?
– Mes teikiame informaciją ir pramogas, – tarė Kitas įdėmiai stebėdamas jos reakciją. – Planuoju abi sujungti į vieną.
Medison suraukė antakius.
– Ir nori, kad šitą porelę palaiminčiau?
– Noriu, kad išbandytum, – Kitas giliai įkvėpė ir greitai išbėrė: – Planuoju interaktyvių kelionių gidų seriją.
– Gerai… – atsakė ji akivaizdžiai skeptiškai. – Įdomu, bet ar kas nors išvis dar naudojasi kelionių gidais?
Kitas šito tikėjosi.
– Kelionių gidų yra įvairiausių – nuo elektroninių knygų iki mobiliųjų programėlių ir senų gerų popierinių versijų.
– Vis tiek nesuprantu…
Kitas jos pasigailėjo.
– Skirtumas tas, kad šios tau tik duoda užuominas, bet nepasako, ką pamatysi. Kiekvienas gidas – kaip lobio medžioklė.
Medison palinko į priekį, akyse įsižiebė susidomėjimo kibirkštėlė, nuo kurios ji iš gražios virto spindinčia. Nepasakytum, kad Kitą domintų jos išvaizda. Jam reikėjo jos smegenų – koks skirtumas, kaip susidomėjus nušvinta jos akys ar kaip palinkus į priekį atvipo palaidinės iškirptė.
– Lobio medžioklė? Kur lobis pažymėtas X?
Kitas atplėšė akis nuo jos lūpų. Susikaupk, Bachananai.
– Tam tikra prasme taip. Turistai gali rinktis vieną iš penkių teminių maršrutų – istorija, romantika, gamta, literatūra arba jų visų mišinys – ir pagal užuominas keliauti į paslaptingąjį tikslą, pakeliui gėrėdamiesi įžymiomis vietomis. Kiekvienai temai bus įvairaus ilgio maršrutų – nuo popietės iki trijų dienų, kad prisitaikytų prie viešnagės trukmės, nors tikiuosi, kad juos išmėgins net didžiausi Londono cinikai.
– Taip, – nutęsė Medison ir iš lėto linktelėjo. Užkandžių lėkštė buvo nustumta į šalį, ji gėrė į save kiekvieną žodį. – Suprantu. Kiekviena lobio medžioklė turėtų nuo vietos priklausančią temą, kaip, pavyzdžiui, revoliucija Bostone? Ji būtų skirta ne tik turistams, ar ne? Tiktų ir darbo vakarėliams, mergvakariams ir bernvakariams, šeimoms… – Kitą apėmė pasitenkinimas. Ji suprato. – O koks prizas? Ar svarbiausia – dalyvauti?
– Dalyvavimo džiaugsmas garantuotas, bet sėkmingai įveikę maršrutą keliautojai gaus vietinių restoranų ir pramogų nuolaidų. Dabar ieškau partnerių, nors pradžiai planuoju paslėpti tikrą lobį – ar bent jau prizą.
Medison atsilošė ir paėmė taurę vyno.
– Ir ką nori, kad padaryčiau? Sugalvočiau prizą?
Kitas papurtė galvą.
– Ne, noriu, kad išmėgintum kelis pirmuosius maršrutus. Paleisti šį produktą planuoju kitais metais, vienu metu penkiuose pasaulio miestuose. Visuose miestuose pradėsime tą pačią dieną, ir komandos galės varžytis tarpusavyje. Bet kol kas ruošdami pasiūlymą pardavimo skyriui, turime susitelkti į Londono maršrutus – noriu žinoti, ar jie ne per sunkūs užsieniečiams, ar pakanka laiko ir, svarbiausia, ar smagu.
– Tai bus mano darbo dalis?
Kitas irgi paėmė taurę; jis iš jos paprašys labai daug:
– Kol kas esame koncepcijos stadijoje. Šitai turėtum padaryti savo asmeniniu laiku, savaitgaliais, bet… – jis nusišypsojo žvelgdamas tiesiai jai į akis, pasitelkdamas visą žavesį. – Pati sakei, kad nori išlįsti pasižvalgyti…
– Visai taip nesakiau. Esu visiškai patenkinta maistu dėžutėse ir serialais. Ką tu žinai, gal tik dėl to ir ėmiausi šio darbo? – paprieštaravo ji.
Kitas įdėmiai ją nužvelgė galvodamas, kaip ją perkalbėti.
– Bet savaitgalius leidi viena. Aš maršrutus jau žinau, todėl noriu pamatyti, kaip jie įveikiami praktiškai. Ruošiausi juos apeiti pats, bet štai tu pirmą kartą Londone. Užsienietė. Tobula. Galėsi sekti užuominas, o aš eisiu kartu ir pažiūrėsiu, kaip seksis.
– Aš…
– Nesitikiu, kad darysi tai už dyką, – pertraukė Kitas jai nespėjus atsisakyti ar pastebėti, kad nelabai smagu visus savaitgalius leisti su viršininku. – Už kiekvieną įvykdytą maršrutą laukia prizas. Apmokėsiu tokią pramogą, kokios panorėsi, – koncertą, restoraną, nuotykių parką. Tik pasakyk.
– Ką tik panorėsiu?
– Bet ką. – Kas gi tai? Jau ir taip praleis su ja visą savaitę, o paskui dar kelis savaitgalius. Tačiau jam nespėjus atsitraukti, Medison ištiesė ranką.
– Tada sutarta, – sutiko ji.
Jei jau rizikuoti… Kitas paėmė jos švelnią, vėsią rankelę.
– Sutarta. Nekantrauju geriau tave pažinti.
Kodėl taip pasakė? Tai tikrai ne sandorio dalis. Jeigu Medison atrodo paslaptinga mergina, mėgstanti iššūkius, tai priežastis laikytis atstumo, o ne slinktis artyn. Bet tai tik darbas, o su darbu Kitas susitvarkys. Šiaip ar taip, daugiau nieko neturi.
3
Nors Klisoldo parkas nė iš tolo neprilygo Medison numylėtam Centriniam parkui, bet tas mažytis Londono parkelis turėjo savotiško žavesio. Gal čia nebuvo pasakų pilies ir valčių nuomos ančių nutūptame tvenkinyje, bet visada pilna žmonių, todėl maršrutas jai patiko.
Medison padidino tempą ir aplenkė vyriškį, bėgantį paskui kūdikio vežimėlį. Pasirodo, Klisoldo parkas ne taip jau skyrėsi nuo Centrinio – ir taip, tarsi užsakyta, taiči pamoka. Miestų parkai visi panašūs nepriklausomai nuo jų vietos ir dydžio.
Didžiausias skirtumas, kad Londone parke šunys lakstė be pavadėlių; Centriniame parke jiems taip lakstyti leidžiama tik šunų aikštelėse. Medison nervingai nužvelgė besiartinantį didelį rudą šunį plačia krūtine. Staiga nuo prakaito sudrėko delnai. Ar jis užuodžia jos baimę? Medison sudvejojo – didinti greitį, sustoti ar trauktis, nes šuo pašoko taikydamasis tiesiai… pro šalį pačiupti kamuoliuko. Jam iš didžiulių nasrų dribo seilės. Medison besidaužančia širdimi įtraukė oro. Nekentė šunų, nes jie nenuspėjami. Apie tai ji žinojo iš praktikos – kaip įrodymą ant šlaunies turėjo randą. Mama išsiskyrė su vaikinu, kurio šuo užpuolė jos dukrą, bet Medison taip ir nesužinojo, ar dėl šuns įkandimo, ar kokių kitų nuodėmių.
Medison vėl padidino tempą. Maudimas krūtinėje ir tempimas šlaunyse puikiai atitraukė mintis nuo praeities prisiminimų – ir netolimos ateities. Po valandos į jos duris pasibels Kitas Bachananas, ir ji su juo praleis visą dieną. Kas jai užplaukė, kad sutiko?
Kita vertus, neturėjo jokio geresnio užsiėmimo ir, nepaisant atsikalbinėjimų, vakar puikiai praleido laiką. Jau seniai nebuvo tokia atsipalaidavusi, nesijuto savimi. Jai reikia tik padaryti Kitui geros darbuotojos įspūdį; ką jis galvoja apie ją kaip apie asmenybę, visiškai nesvarbu.
Medison išsuko iš parko ir pasileido šaligatviu apibėgdama mažyčius staliukus, kurie buvo išstatyti priešais pagrindinės gatvės kavines. Vargais negalais pasiekė mažą šoninę gatvelę, kurioje gyveno. Atidarius laukujes duris ir žengus per slenkstį, sutraukė skrandį – sunkumas krūtinėje nebuvo susijęs su sportu.
Kad ir kaip stengėsi nekreipti