Mūsų meilė tobula. Pirma knyga. Jessica Gilmore
Читать онлайн книгу.
užuolaidų ir lovatiesės. Ji ir apačioje viską būtų išdažiusi baltai, perlakavusi medines grindis ir nugriovusi porą sienų, bet suprato, kodėl Viltė namus išsaugojo tokius, kokie jie buvo prieš tėvų mirtį. Kiekvienas nutriušęs kampelis pilnas meilės.
Turbūt buvo sunku netekti tėvų ankstyvoje jaunystėje, bet Viltė bent jau su jais užaugo. Jos namai buvo pilni laimės ir šviesos.
Medison vaikystės kambaryje nebuvo nei natūralios dienos šviesos, nei laimės. Plonas lovos čiužinys ir dar plonesnės sienos. Jei pasisekdavo, girdėdavo tarškant televizorių, jeigu ne, jeigu likdavo viena – stodavo tyla. Mama tikino, kad tai laikini namai, kol ras geresnę vietą, kol joms nusišypsos sėkmė.
Bet taip ir nenusišypsojo. Galiausiai Medison liovėsi tikėjusi sėkme. Ji suprato, kad viskas priklauso nuo jos, ir tik nuo jos.
Staiga Medison atsitokėjo, kad jau ne pirmą kartą stebeilija į nuotraukas, išdėliotas ant konsolės koridoriuje. Abi merginos buvo lieknos, tamsiaplaukės ir tamsių akių, bet jeigu Viltė atrodė nuolat susirūpinusi ir nerimstanti, Fetė tryško gyvybe. Skaitant didįjį Viltės aplanką, Medison susidarė įspūdis, kad vyresnioji sesuo šiuose namuose buvo suaugusioji, o jaunėlė – saugoma ir lepinama. Tačiau dabar Fetei devyniolika! Tokio amžiaus Medison jau trejus metus gyveno savarankiškai ir mokėjo už koledžą – tokia prabanga kaip metai kelionių buvo tikėtina ne daugiau nei slaptas palikimas.
Medison paėmė savo mėgstamiausią nuotrauką, darytą dar tada, kai mergaičių tėvai buvo gyvi; visa šeima paplūdimyje, apsivilkę elegantiškais vasariniais drabužiais, leidžiasi saulė. Fetei turbūt maždaug šešeri. Mažas linksmas velniūkštis blizgančiomis akimis ir šelmiška šypsena, įsikibęs mamai į ranką. Viltė – juodai apsirengusi paauglė. Ji stovėjo priekyje kartu su tėčiu, jis ją nerūpestingai apkabinęs. Ji tikriausiai buvo tokio amžiaus, kai tėvų meilę priėmė kaip savaime suprantamą dalyką ir gėdijosi bet kokio viešo tos meilės rodymo. Medison pykdavo matydama, kaip atžagariai mokyklos draugai bendrauja su tėvais, kaip nevertina jų meilės.
Medison svajojo, kad vieną dieną ir ji turės tokią nuotrauką, kurioje bus ji, jos mylintis, patikimas vyras ir saugiai besijaučiantys, laimingi vaikai. Jos šeima. Argi ji daug nori? Atrodė, kad jiedu su Bartu tokie artimi, bet štai ji čia. Nutolusi kaip niekada. Sunkumas krūtinėje augo tol, kad, rodėsi, neatlaikys keliai.
Liaukis, – piktai įsakė pati sau. Netrukus ateis Kitas, o jai dar reikia išsimaudyti ir persirengti. Be to, ar iš savigailos kada buvo naudos? Naudos būna tik iš planavimo. Iš tvarkaraščių. Svajonės neišsipildys tik todėl, kad tu to nori, ar dėl to, kad buvai geras. Turi pats būti savo likimo kalvis.
Medison labai greitai į įvairius socialinius tinklus įkėlė kelias praėjusio vakaro nuotykių nuotraukas su prierašu Gimtadienis Londone ir, gerokai jas paredagavo, kad atrodytų, jog yra vakarėlio viešnia, o ne organizatorė, ir kad bare su ja visas būrys žmonių… Na, juk socialiniuose tinkluose svarbiausia, kaip atrodo, tiesa?
Medison greitai peržvelgė telefone mirgančius pranešimus. Keista matyti, kad gyvenimas Niujorke tęsėsi, tarsi ji nebūtų išvykusi: tie patys vakarėliai, tie patys susiporavimai ir išsiskyrimai. Žiūrinėdama nuotraukas iš dar vieno penktadienio vakaro su kokteiliais, išskirtiniais klubais ir VIP barais, ji prikando lūpą. Nuo išvykimo į Londoną bent jau papilnėjo banko sąskaita. Kai nori neatsilikti nuo paveldėtojų neturėdamas palikimo, turi nuolat balansuoti ant plonos ribos, ir jai tai sunkiai sekėsi. Ačiū Dievui, kad pavyko gauti butą už normalią nuomos kainą.
Visgi, nesisuksi – negyvensi, ir jeigu Medison norėjo Aukštutinio Istsaido lepūnėlių saugumo, įskaitant namus, banko sąskaitą ir garantuotai laimingą gyvenimą, turėjo kai ką paaukoti. O to saugumo ji ne tik norėjo – jai jo gyvybiškai reikėjo. Puikiai žinojo alternatyvas ir daugiau gyvenime nesiruošė būti sušalusi, alkana ir paniekinta.
Durų skambučio dzingtelėjimas staiga sugrąžino į realybę. Medison stovėjo giliai kvėpuodama, stengdamasi nuslopinti senas baimes, seną nepilnavertiškumo jausmą, nerimą, kad niekada nieko nepasieks, ir uždaryti juos atgal į mažą dėžutę. Reikėjo pasimokyti iš Pandoros; kai kuriuos dalykus verčiau palikti užrakintus.
Vėl pasigirdus skambučiui ji nusileido ir atidarė duris – atsišliejęs į staktą stovėjo Kitas. Apsimovęs šviesius džinsus ir apsivilkęs pablukusius raudonus marškinėlius atrodė stebėtinai paprastai.
– Labas rytas. Ar jau atsitokėjai po pergalės?
Medison pajuto, kaip kaista skruostai. Gal ir nelabai oru buvo vakar šūkčioti iškėlus rankas, kai jiedu su Kitu buvo paskelbti baro protmūšio laimėtojais, bet juk buvo jos gimtadienis. Ir jų pergalė – labai įtikinama.
– Gal juokauji? Sertifikatą ruošiuosi įsirėminti ir pasikabinti ant sienos, kad po keturiasdešimties metų galėčiau parodyti anūkams.
Medison čiupo rankinę ir žengusi laukan uždarė paskui save duris.
Kitas palaukė, kol ji tris kartus užrakino duris, kaip buvo nurodyta smulkioje Viltės instrukcijoje.
– Taigi, kaip minėjau vakar, viskas turi būti kuo paprasčiau. Pagrindinė mintis – smagiai, originaliai aprodyti žmonėms Londoną, o ne juos visiškai apmulkinti ir sugluminti. Be to, mūsų tikslinė auditorija – turistai, kurių dauguma ne anglai, todėl turi būti kultūriškai prieinama ir merginai iš Niujorko… – tarė jai šypsodamasis. – Ir kinų šeimai ar prancūzų porelei. Bent iš pradžių kiekviena vieta bus pasiekiama metro arba autobusu, kad būtų paprasčiau. Su kiekviena užuomina paaiškės artimiausia stotelė ir bus duotos nuorodos nuo tos stotelės. Ir programėlėje, ir internetinėje versijoje kitą nuorodą gausi tik įrašęs atsakymą į pirmąjį klausimą, o ant popieriaus tai būtų neįmanoma. Nuo to, kiek teisingų atsakymų surinksi, priklausys, kokias nuolaidas gausi.
– O kas sulaikys žmones nuo sukčiavimo?
– Tiesą sakant, niekas, bet tikiuosi, kad galvosūkiai bus pakankamai smagūs ir jiems tiesiog nesinorės gudrauti. Nuolaidos, kurias bus galima laimėti, tos pačios kaip įprastiems turistams – geros, bet ne tiek, kad būtų verta sukčiauti.
– Ar negalvoji pridėti papildomą prizą? Pavyzdžiui, kas penkišimtasis atsakęs teisingai, išsprendęs galvosūkį gauna dar ką nors? Kad būtų truputį įdomiau.
– Ne, – atsakė į ją stebeilydamas Kitas. – Bet puiki mintis. Reikės įtraukti. Gerai sugalvojai, Medison.
– Tik dirbu savo darbą, – atsakė ji, bet viduje ir vėl sukilo išdidumas. – Tai koks planas? Nuo ko pradėsime? Literatūros? Istorijos?
Kitas iškėlė žemėlapį ir nusišypsojo.
– Nei nuo to, nei nuo kito. Ką manai apie laukinį Londoną?
– Kai sakei laukinį… – Medison kaip įkasta sustojo vidury tako ir išpūtė akis. – Maniau, kad kalbi apie zoologijos sodą!
– Nea, – Kitas niauriai papurtė galvą, bet akys švytėjo nuo tramdomo juoko. Atrodė atsipalaidavęs, berniukiškas ir išore, ir vidumi. Bet Medison galvoje įspėjamai skambėjo jo vakarykščiai žodžiai. Jo širdyje – tamsa, ir reikia nesileisti apakinamai gražios išorės.
Ne tai, kad Kitas ją trauktų. Aišku, kad ne. Gražus veidelis ir guvus protas apsuktų galvą daugybei merginų, bet Medison taip lengvai nepaimsi. Žydros akys ir prigludę džinsai neišves jos iš kelio, ji neleis, kad keista traukos kibirkštėlė įžiebtų ką nors daugiau. Jos šūkis buvo pirma galvok, paskui jausk.
Kad jau apie tai prakalbome, Medison čia tam, kad galvotų. Ji apsidairė. Juk pratusi prie miesto parkų. Centrinis parkas buvo jos sporto klubas, sodas, žaidimų aikštelė ir šventovė, bet negalėjo atsistebėti, kiek daug žalių plotų Kito rankoje laisvai laikomame žemėlapyje. Londonas buvo apsuptas gamtos draustinių, parkų, viržynų, miškų ir kapinių.