Australijos deimantai. Antra knyga. Yvonne Lindsay
Читать онлайн книгу.
nušvietė tokia šypsena, kokios ji nebuvo mačiusi. – Tiesą sakant, šiomis dienomis jai patinka visi žmonės.
Danės akys sudrėko stebint, koks Rajenas laimingas. Jis visuomet buvo neramios sielos – brolio dingimas, motinos savižudybė paliko neišdildomas žymes. O dar tai, kaip Hovardas elgėsi su juo ir Kimberle, kai nedvejodamas pasirinko Riką Perinį vadovauti Blekstouno deimantų verslui, o ne Rajeną. Ji tylomis sukryžiavo po stalu pirštus ir palinkėjo jam viso pasaulio laimės.
– Kas mirė? – Rajenas paėmė alyvuogę ir gabalėlį sūrio. – Į kieno laidotuves atskrido Kvinas?
– Džeiko Vanso motina.
– Girdėjau, kad Kvinas ir Džeikas draugai. Ar Kvinas nieko neminėjo apie Meto Hamondo šniukštinėjimus?
Danė papurtė galvą nepakeldama akių į Sonią.
– Sklando kalbos, kad praeitą savaitę Hamondas buvo susitikęs su Vansu ir juodu svarstė planus, kaip perimti Blekstouno deimantus. Dar kalbama, kad Metas laksto pas akcininkus, taip mėgindamas užsitikrinti jų paramą.
Sonia buvo beišsižiojanti, tačiau Danės koja šovė į priekį ir palietė jos kulkšnį. Kokia nauda iš to, jei pasakys, kad Metas buvo Port Daglase ir aptarinėjo verslo reikalus su Kvinu? Jis atsisakė pasiūlymo. Sonia išmintingai nutylėjo. Juodu su Rajenu pametėjo Danę iki autobusų stotelės ir nuskubėjo į susitikimą su nekilnojamojo turto agentu.
Net mintys apie būsimą apsipirkimą nenumalšino kylančio nerimo. Ar turėtų įspėti Blekstounus apie Džeiko, Meto ir Kvino santykius? Ar tylėdama parodys nepagarbą savo šeimai, kuri rūpinosi ja visą gyvenimą?
Ji atsirakino Kvino apartamentų duris raktu, kurį šis buvo davęs. Kojas diegė ir ji įstengė galvoti tik apie milžinišką vonią, tad nemaloniai nustebo, kai išgirdo atsklindančius garsius balsus. Keturi žmonės spietėsi Kvino virtuvėje. Pirmoji atsisuko daili moteris ilgais žilstelėjusiais plaukais, surištais už nugaros. Šalia jos stovėjo aukštas, lieknas vyras, o viena jo ranka ramiai ilsėjosi ant moters pečių. Kvinas irgi buvo apsikabinęs kažkieno pečius – gražios blondinės trumpais plaukais, žaižaruojančiomis akimis, pasipuošusios alyviniu kostiumėliu. Danielė daugiau nieko nematė. Kai Kvino žvilgsnis pasiekė jos veidą, ji pajuto nuo jo sklindančią energiją.
– Aš… atsiprašau, – sumikčiojo Danielė. – Nenorėjau sutrukdyti.
Dieve šventas, ką jie pagalvos? Ji turi jo namų raktą.
– Maniau, kad dar nebūsi grįžęs.
Kvinas nuėmė ranką nuo blondinės pečių ir priėjo prie jos. Jo akys švytėjo, kai suėmęs už rankų nusivedė ją į rato vidurį.
– Čia Danė, – jo balsas buvo neabejotinai šiltas. Galėtum pagalvoti, jog jis tik ir telaukė jos, kad galėtų pristatyti. Tai suveikė daug geriau nei taip geista vonia. Danielė paspaudė rankas jo tėvams – Gvenai ir Džozefui. Paskui – Liusei, jo netikrai sesei, kurios akys buvo užburiančiai gražios žibuoklių spalvos, tik liūdnos. Jie buvo tokie triukšmingi, o kalbos – nešvankios, tačiau tokie artimi, kad be vargo galėjo užbaigti vienas kito sakinį. Buvo neįtikėtina išvysti Kviną tokioje šviesoje. Vos išėjus iš miegamojo, jis tapdavo be galo santūrus ir nutolęs. Jo tėvai buvo tikra priešingybė. Šalia jų jis tapo neatpažįstamas.
Oras persisunkė šiluma, juokais ir rūpinimusi vienas kitu. Ji iš visos širdies mylėjo motiną, tačiau niekada nebuvo stovėjusi štai taip su visa šeima virtuvėje, gėrusi, pokštavusi ir dalijusis prisiminimais. Ši diena Everardams buvo liūdna, tačiau, kaip dažnai nutinka per laidotuves, po visko užplūdęs palengvėjimas reikalauja vienos kitos taurelės.
– Ypač, jei esi airis, – ramiu balsu sududeno Džozefas ir ištiesė taurę papildyti, Kvinas papurtė galvą.
– Jis ne airis.
Danė prisiminė Hovardo laidotuves ir tvyrojusią įtampą – santūrumas, pro duris besiveržiantys žurnalistai, visi vieni kitus stebi spėliodami, kas ir ką žino apie kupiną nuotykių Hovardo gyvenimą. Atrodė, kad tai buvo be galo seniai. Neįtikėtinai šioje virtuvėje atrodė ir kompanijos perėmimas.
Ji aptarė girtuoklių bandelių receptus su Gvena, akimis pašoko su Džozefu, o Liusė prisipažino aptikusi Danės kelnaites po sofa.
– Matyt, tai jo buvusios merginos, – atsakė Danė. – Aš tokių nemūviu.
– Nemanau, – nusijuokė Liusė. – Kvinas niekada nekviečia čia moterų.
Visi išsiskirstė po kelių valandų. Kvinas užsakė makaronų ir jie sušveitė juos mirkdami vonioje. Ji tysojo priešais jį stebėdama, kaip Kvinas kovoja iš paskutiniųjų, kad neužmigtų.
Danielės lūkesčiai žmonėms buvo per dideli. Lyg tarp kitko mesta Liusės pastaba, jo akyse spindėjęs nuoširdumas, kai įsiveržė į jų vakarėlį… labai nedaug trūko, kad patikėtų, jog kada nors jis ją pamils. Ji maišė pirštais vandenį sudarydama sūkurį ir suvokė, jog pati pateko į nevaldomą verpetą. Buvo beįsimylinti – ne tik Kviną, bet ir jo šeimą.
Kai Kvinas įžengė į svetainę, ji stovėjo prie grindis siekiančio lango ir žiūrėjo į horizontą. Prie kojų riogsojo jos krepšys.
Taip, jam reikėjo pamatyti, kaip ji atrodytų šioje erdvėje, ar tiktų čia. Jei tai neatvertų jam akių, ketino išbandyti ją su tėvais. Tik jie užbėgo įvykiams į priekį ir nekviesti užgriuvo pas jį praeitą vakarą. Viskas vyko kuo sklandžiausiai, argi ne?
Tas apsimestinis mandagumas, tvyrojęs tarp jų pastarąsias dienas Port Daglase, vertė jį jaustis apgailėtinai. Iš meilužio jis virto darbdaviu, tačiau tai neturėtų jo jaudinti, mat nuo Lauros mirties neprisileido minčių apie ilgalaikius santykius.
Būdamas trisdešimt ketverių Kvinas niekada nesusimąstė, ar jam ko nors trūksta. Jis nesitikėjo, kad Danielė taip jam patiks.
Ji atsisuko ir nusišypsojo. Jis mintyse save supurtė.
– Pasiruošusi?
Jis nenutuokė, koks bus kitas jo žingsnis, tačiau dėl vieno dalyko buvo tikras – neabejojo tuo, kad kitas žingsnis tikrai bus. Tuo tarpu Danielė galėjo tik spėlioti.
Ji linktelėjo ir ištiesė ranką paimti krepšio. Subirbė Kvino telefonas. Skambino seras Džonas Noilsas, buvęs ministras pirmininkas ir Kvino artimas bičiulis bei patarėjas. Jis turėjo atsiliepti. Tad nuėjo į kabinetą. Po trumpos įžangos seras Džonas perėjo prie reikalo esmės. Negalėdamas patikėti savo ausimis, Kvinas klausėsi stulbinančios senojo pono išpažinties. Netikėtai ramybė, su kuria šįryt nubudo, virto dulkėmis.
– Taksi jau atvažiavo, – tarpduryje stovėjo Danė su krepšiu. Kvinas pridengė telefono ragelį.
– Turiu sutvarkyti šį reikalą. Tu važiuok. Susitiksime oro uoste.
Ji išėjo, o jis grįžo prie pokalbio. Po sero Džono išpažinties nebeturėjo pasirinkimo.
– Džonai, aš noriu trauktis.
Tylus pagyvenusio vyro balsas maldavo. Kaip jis galėtų jį nuvilti?
– Esu asmeniškai įsitraukęs į šį reikalą. Kaip galėčiau meluoti tokius dalykus?
– Kvinai, prašau, tik dar kelias dieneles. Tikrai neprašyčiau tavęs, jei turėčiau kitą pasirinkimą.
– Tuomet leiskite man jai viską papasakoti.
– Negaliu rizikuoti – o jeigu ji atsisakys? Nejau nesupranti? Dar nieko nesakiau Kler. Nei apie prognozes, nei apie kitus dalykus.
Pagyvenęs vyras atrodė be galo vienišas ir ligotas. Tai jo paskutinė galimybė. Kvinas jau buvo tai girdėjęs. Pats kankinosi dėl pralaimėjimo ištisus septynerius metus. Vis dėlto taip elgtis bjauru.
– Nesuprantate,