Australijos deimantai. Antra knyga. Yvonne Lindsay
Читать онлайн книгу.
jam teks susidurti su Blekstounų klanu. Net jo tėvai keitėsi į gera. Jie rinko lėšas autobusui, kuris važinėtų po gatves ir būtų mobilusis pagalbos centras naujamiesčio gatvės vaikams. Kvinas visus juos mylėjo ir džiaugėsi galėdamas dalytis jų sėkme. Juk dalytis išmoko dar būdamas vaikas. Jis dalijosi viskuo, kol buvo gyva Laura, o tada jam nieko nebeliko. Jis užsisklendė, jo varikliukas dirbo tuščia eiga, kol staiga, kažkaip netikėtai įklimpo čia, Port Daglase.
Jis degė aistra savo darbui ir jam puikiai sekėsi, tačiau niekada nedrįso savęs klausti, ar jis tobulėja, ar ne. Reikia pripažinti, kad pastaruosius penkerius metus jis stovėjo vietoje, kai kiti veržėsi į priekį. Kvinas spoksojo tuščiu žvilgsniu bičiuliui už nugaros.
– Visada maniau, jog labai nesąžininga prašyti moters, kad ji manęs lauktų, kol pats blaškausi po visą pasaulį.
– Melagis! – pasišaipė Džeikas. – Tu niekuomet nė nesvarstei galimybės paprašyti moters, kad ji tavęs lauktų.
Kvinas vyptelėjo ir pakėlė taurę. Jis įdėmiai tyrinėjo draugą pro auksinio skysčio sklidiną stiklą.
– Yra viena moteris Milane. Matausi su ja kas tris keturis mėnesius, mudu praleidžiame kartu vieną ar dvi naktis. Man ji patinka, tačiau abu suprantame, kad nieko daugiau nebus. Aš prisimenu, kada jos gimtadienis, ir nuperku kokią mielą dovanėlę, nusivedu kur nors… – Jis vienu mauku ištuštino pusę taurės. Skystis nutvilkė gerklę. – Štai ir viskas. Velniai griebtų, jaučiausi patenkintas tokiu gyvenimu!
– Galų gale priėjome prie esmės, – Džeikas atsistojo, pakėlė butelį ir išvarvino paskutinius lašus Kvinui į taurę. – Kalbėk.
– Ji kitokia nei visos kitos. Kiekviena su ja praleista minutė verta milijono. Staiga susigriebiau, kad mano gyvenimas, kuriuo iki šiol mėgavausi…
– Nepakenčiamas! – supratingai užbaigė sakinį Džeikas.
– Atrodo kiek nenusisekęs.
Įgrūdęs Džeiką į taksi automobilį ir išsiuntęs jį į oro uostą, Kvinas leidosi ieškoti Danės. Galva tvinksėjo nuo išgerto konjako. Rado ją pasinėrusią burbuliuojančioje vonioje ir kramtančią nagus. Jis plekštelėjo sudrausmindamas jai per rankas.
– Regis, kažkur ruošiesi?
Ji linktelėjo:
– Nemaniau, kad norėsi eiti kartu.
Jis prisėdo ant vonios krašto, o mintys darėsi vis vangesnės nuo išgerto alkoholio. Jis tikrai nenorėjo praleisti vakaro su Blekstounais. Antra vertus, gal taip pagelbėtų Džeikui suprasti, kas dedasi toje šeimoje – kas ten vadovauja, kas galėtų labiausiai priešintis jo pasirodymui ir kas ištiestų ranką.
– Kvinai, ar tu kam nors prasitarei apie vestuves?
Jis pašnairavo į ją – plaukai sukelti ant viršugalvio, tačiau viena nepaklusni sruoga tįsojo ant pečių.
– Ne-a, – jis ištiesė ranką ir švelniai timptelėjo sruogą ją ištiesindamas. Vos ją paleido, ji akimirksniu vėl susisuko.
– Matai, pažįstu Port Daglasą ir jaučiu, kad čia kažkas vyksta. Fotografą galiu užuosti per mylią.
Jis kelis kartus sumirksėjo, kai Danės ištarti žodžiai prasismelkė į jo apdujusias smegenis.
– Manai, kad aš užsiundžiau žurnalistus?
Ji švelniai palietė jo kelį palikdama šlapią dėmę. Kvino pasipiktinimas tirpo akyse – jai sujudėjus putos išsisklaidė ir pasimatė rausvi speneliai.
– Ne. Tiesiog jaučiu, kad vyksta kažkas negera.
Jis spėjo nuryti žodžius, kol šie neiššoko iš burnos.
Turi galvoje su mumis? Iš kur kilo ši nelemta mintis? Kad ir kaip ten būtų, išgėręs pusę butelio konjako, jis tikrai negali leistis į rimtą pokalbį. Kvinas panardino ranką į garuojantį vandenį ir persibraukė ja veidą.
– Gal aš ir vertas įtarimų.
Juk iš pat pradžių jis pasinaudojo šiomis vestuvėmis šantažui. Kai geriau pamąstai, jis išties vertas būti pakartas, ketvirčiuotas ir paskandintas už visą melą bei paslaptis. Melagių melagis! Vos tik jis nusprendė, kad jiems gali pavykti – terkšt! O vėliau – dar vienas terkšt! Iš pradžių – Seras Džonas, dabar – Džeikas. Ko dar laukti? Ir kaip jis pasiteisins Danei? Ji mąsliai žvelgė į jį.
– Nemanau, kad būtum galėjęs susisiekti su žiniasklaida. Tik…
Ji giliai atsiduso ir pasisuko pasiimti kempinės, o iš vandens iškilo kelis.
– Tik noriu, kad ši diena Rajenui ir Džesikai būtų tobula.
Tobula? Kvinas tiksliai žinojo, kas yra tobula – švelnus, rausvas kelis, kyšantis tarp putų burbulų. Staiga jis pajuto, kaip varpa sukietėja it akmuo. Jis apsilaižė išdžiūvusias lūpas.
– Džeikas, – sukvarkė jis. – Spauda, matyt, atsekė Džeiką.
Danielė sužiuro į jį, o lūpose išsiskleidė palengvėjimo šypsena.
– Manai?
– Jis patraukia dėmesį, kad ir kur pasirodytų. Ar ketini baigti? – jis linktelėjo į kempinę, besiilsinčią jai ant kelio.
– Ką jis čia veikia?
Kvinas pasilenkė ir paėmė kempinę.
– Verslo reikalai. Pakelk koją.
– Koją? – Danielė delsė, matyt, laukdama išsamesnio atsakymo į klausimą apie netikėtą Džeiko vizitą.
Žaižaruojančios Kvino akys tiesiog susmigo į ją – jis kai ką sugalvojo ir neketino atsakinėti į jokius klausimus ar jaustis kaltas. Nenuleisdamas nuo jos akių, panardino ranką su kempine po vandeniu. Danielė suprato jo nepadorias užmačias. Jis tuojau pat pamiršo Džeiką. Pamiršo Blekstounus, spaudą ir akcijas. Išmetė iš galvos lemtingas paslaptis. Srūvančio vandens garsas užpildė jo ausis, kai daili, nuo karšto vandens paraudusi Danielės šlaunis iškilo iš po putų patalo. Kartu išniro blauzda ir pėda. Kvinas suėmė jos koją ir ėmėsi prausti, o ji muistėsi. Jis atsikrenkštė:
– Svarsčiau, ar galėčiau apsigalvoti ir eiti kartu į vestuves?
Danielė apdovanojo jį šilta, džiugia šypsena.
– Man būtų malonu, – sučiurleno švelnus jos atsakymas. Ji stebėjo, kaip Kvinas dar sykį sušlapina kempinę ir ištiesė kitą koją. – Šiąnakt aš atsilyginsiu, – pažadėjo ji.
Kempinė iš lėto sliuogė blauzda, kol pakilo iki šlaunies. Vandens lašeliai kapsėjo jam nuo dilbio ant jos šlaunų ir nuo šio vaizdo jo geismas tik stiprėjo.
– Kiek turiu laiko tave išprausti?
DEŠIMTAS SKYRIUS
Štai ir atėjo vestuvių diena. Į duris pabeldė Kvinas, kad pasakytų, jog automobilis jau laukia. Danės nervai buvo įsitempę iki begalybės, o galvoje spietėsi nesuskaičiuojama daugybė klausimų. Ar jam patiks suknelė? Ar jis patiks jos šeimai, ir atvirkščiai? Ką čia veikė Džeikas? Kodėl po visą miestelį, kad ir kur pasisuktų, šmirinėja žurnalistai? O dar tas netikėtas Kvino apsigalvojimas dėl dalyvavimo vestuvėse. Kas čia dedasi? Danielė paskutinį kartą pasitaisė ilgą šifono šaliką, pasiėmė rankinę ir prisidėjo prie Kvino. Ji godžiai mėgavosi švytinčiomis jo akimis, kai jis stebėjo ją besileidžiant. Ar jos taip pat žvilgės, kai ji baigs vėrinį? Šis klausimas labiausiai jaudino Danę.
Juos nuvežė prie sraigtasparnio kilimo aikštelės ir po kelių minučių jie buvo ore – skrido virš atogrąžų miško link paplūdimio, esančio vos kelios mylios į pietus. Danielė žinojo tą vietą, tačiau nesitikėjo išvysti