Brenda Jackson

      Nenugalima trauka

      Leane Banks

      MILIJONIERIAUS PASIŪLYMAS

      PIRMAS SKYRIUS

      – Prašau dėmesio! – Patrikas Eliotas kreipėsi į šurmuliuojančią gausią šeimyną, susirinkusią Eliotų namuose sutikti Naujųjų metų.

      Jo pageidavimu į šventę buvo pakviesti tik šeimynykščiai su antrosiomis pusėmis. „Matyt, senelis ruošiasi pranešti kažką svarbaus“, – pamanė Genonas Eliotas, stabtelėjęs prie brolio Lijamo. Šis smalsiai stebėjo senelį, į kurį nukrypo visų svetainėje susibūrusių šeimos narių žvilgsniai. Ryt Kalėdų papuošimai bus nukabinti ir sudėti į dėžes, bet šįvakar visuose pirmojo aukšto kambariuose žibėjo šventiškai išpuoštos eglės. Didžiulis devynioliktojo amžiaus pabaigoje statytas namas, kurį su tokia meile įrengė jų senelė, buvo Eliotų šeimos prieglobstis: čia gimė jų vaikai, deja, keli ir mirė; čia gyvendamas Patrikas Eliotas praturtėjo ir prasimušė visuomenėje, o jo atžalos dar labiau padidino šeimos turtus ir sustiprino jos galią. Nors Genono seneliui, kadaise atvykusiam į Ameriką iš Airijos, buvo jau septyniasdešimt septyneri, jis nė iš tolo nepanėšėjo į sukežusį seneliuką. Pažvelgus į Patriką Eliotą atrodė, kad pirmauti žurnalų leidybos srityje – juokų darbas; jis leido žurnalus apie viską, pradedant rimtomis socialinėmis temomis ir baigiant aukštuomenės, pramogų pasaulio, madų apžvalgomis.

      – Juk dar ne vidurnaktis, – suklego Bridžita, jaunesnioji Genono sesuo. – Seneli, šiandien tau visas vakaras laisvas. Argi pamiršai, kad susirinkome švęsti Naujųjų?

      Patrikas tariamai pagrasino jai pirštu, jo akyse sužibo ugnelės:

      – Kaip galėčiau pamiršti, ypač kai tu šalia?

      Bridžita nusišypsojo ir pakėlė taurę. Genonas palingavo galvą, gurkštelėjo viskio. Jo akiplėša sesutė visada mėgdavo pasirodyti prieš senelį.

      Akimirkai nutilęs senasis Eliotas žvilgtelėjo į Meivę, smulkutę savo žmoną, su kuria kartu nugyveno penkiasdešimt metų. Patrikas Eliotas – žmogus, sukūręs leidybos imperiją – galėjo dirbti kaip pamišęs, apimtas darbo manijos, tik vienintelė Meivė įstengdavo numalšinti jo įkarštį ir atversti į mylintį vyrą.

      Kaskart išvydus meilės ir atsidavimo kupinus jų žvilgsnius Genonui nudiegdavo paširdžius, bet jis stengėsi nekreipti į tai dėmesio. Užgniaužė dilgtelėjusį pavydo jausmą ir stebėjo, kaip senelė Meivė meiliai pažvelgė į savo vyrą ir jam linktelėjo.

      Patrikas apžvelgė visus sukviestus šeimos narius ir tarė:

      – Nusprendžiau išeiti į pensiją.

      Genonui vos neišsprūdo taurė su viskiu. Jis manė, jog senelis taip atsidavęs darbui, kad net paskutines akimirkas šioje žemėje praleis sudarinėdamas eilinį sandėrį. Kambariu nuvilnijo šurmulio banga.

      – Dievuli švenčiausias…

      – Neįtikėtina…

      – Ar jis susirgo?

      Patrikas papurtė galvą ir rankos mostu paprašė tylos.

      – Aš nesergu, tiesiog atėjo metas pasirinkti įpėdinį. Jūs visi dirbate puikiai, tad apsispręsti nelengva. Nutariau leisti pasireikšti jums visiems.

      – Ką, po galais, jis čia išdarinėja? – sušnabždėjo Bridžita.

      – Ką nors apie tai žinai? – paklausė Genonas Lijamo. Šis dirbo pačioje korporacijos būstinėje, o ne viename iš žurnalų. Niekam ne paslaptis, kad Lijamas buvo mylimiausias Patriko anūkas.

      Lijamas papurtė galvą – jis buvo priblokštas ne mažiau nei kiti šeimos nariai.

      Visi žinojo, kad pagrindiniams keturiems žurnalams vadovauja Patriko sūnūs ir dukra. Genono tėvas Maiklas buvo „Pulso“ žurnalo, skirto aktualioms nūdienos temoms, vadovas.

      – Rinksiuosi iš mūsų sėkmingiausių žurnalų vadovų. Didžiausią pelną uždirbusio žurnalo vyriausiasis redaktorius taps „Eliotų leidybos korporacijos“ vadovu.

      Kambaryje stojo kapų tyla. Dėdžių ir pusbrolių veiduose Genonas išvydo begalinį pasimetimą, o kitoje kambario pusėje stovintis tėvas atrodė lyg ištiktas stabo.

      Bridžita paniekinamai išspaudė:

      – Kvailystė, nieko iš to nebus. Juk tai reiškia, kad aš, dirbdama „Charizmoje“, turėsiu varžytis su savo tėvu?

      Lijamas gūžtelėjo pečiais:

      – Ar tai blogiau, nei sukiršinti brolį su broliu ar seserimi?

      – Šeinas prieš Finolą? – mintis apie dėdę ir tetą, kovojančius tarpusavyje, Bridžitai atrodė neįtikima. – Dėl Dievo, juodu juk dvyniai! Kas nors turi įkrėsti seneliui proto.

      Finola stabtelėjo prie Bridžitos ir žvilgtelėjusi į savo tėvą papurtė galvą.

      – Jis neapsigalvos. Pažįstu tą išraišką jo veide – „kai lazda sužaliuos“, ne kartą esu ją mačiusi, – su vos juntamu kartėliu ištarė ji.

      – Taip nesąžininga, – dėjosi pyktelėjusi Bridžita.

      Finolos mintys kažkur nuklydo.

      – Jis savaip supranta sąžiningumą, – švelniai paaiškino ji ir atsitokėjusi nusišypsojo Bridžitai. – Džiaugiuosi, kad esi mano komandoje.

      Genonas mėgo