Gurkštelėjusi karštos kakavos su zefyriukais Erika Leiven dar kartą permetė akimis balandžio mėnesio „Namų stiliaus“ žurnalo viršelio maketą. Po stalu sūpuodama kojas vienomis kojinėmis atidžiai tyrinėjo pavasarinių gėlių nuotraukas. Įvairiaspalvės rožės, sprogstančių levandų šakelės ir džiugios našlaitės alsavo pavasariu – visiška priešingybė eilinę sausio pavakarę Manhataną sukausčiusiam šalčiui ir tai pilkybei už penkioliktame aukšte įsikūrusio kabineto lango.

      Įsispoksojusią į tą pilkumą ją nupurtė šaltis, galvoje šmėkštelėjo mintis apie senatvę. Nuotaiką gadino ir nesenai gydytojo pranešta naujiena. O Naujųjų metų vakarėlio, pasibaigusio blankaus, neįsidėmėtino vyruko dar blankesniu bučiniu, Erika išvis nenorėjo prisiminti.

      „Dėkui Dievui už linksmąsias našlaites“, – šyptelėjo mintyse ir atsitiesė, pasirąžė kėdėje. Jai netrūko priežasčių džiaugtis gyvenimu: kaip naujojo „Eliotų leidybos korporacijos“ žurnalo „Namų stilius“ vyriausioji redaktorė turėjo galimybę aktyviai prisidėti prie žurnalo vizijos kūrimo ir įgyvendinimo. Ji įgavo valdžios, įtakos, dirbo svajonių darbą. Kartais pasigesdavo tempo, kuris kunkuliavo „Pulse“, bet stengėsi apie tai negalvoti. Ji save įtikino, kad šis darbas geresnis, ji čia viskam vadovavo.

      Išgirdusi beldimą į duris Erika dirstelėjo į varlės pavidalo laikrodį ant stalo: buvo pusė šešių vakaro. Ketvirtadienį tokiu laiku dauguma darbuotojų jau sėdėjo baruose, kaip tik šiuo metu siūlančiuose nuolaidas gėrimams.

      – Kas ten? – šūktelėjo nustebusi.

      – Genonas, – atsakė vyriškis ir visai be reikalo pridūrė: – Genonas Eliotas.

      Erikai užgniaužė kvapą ir prireikė net kelių sekundžių atsipeikėti. Ko jam reikia? Nubraukusi nuo veido garbanas pamėgino suimti save į rankas.

      – Prašom! – pratarė kiek įmanydama šalčiau.

      Tarpduryje išdygo aukštas tamsiaplaukis puikiai sudėtas vyras žaliomis akimis. Jam įžengus pro duris, kabinete tapo ankšta. Erika išsitiesė visu ūgiu priešais jį ir mintyse įsakė hormonams nusiraminti, delnams nebeprakaituoti, o širdžiai liautis daužytis it pašėlusiai. Pasigailėjo, kad buvo nusiavusi batus – su jais jų žvilgsniai būtų beveik viename lygyje, o dabar stypsojo vienomis kojinėmis už stalo.

      – Koks netikėtumas. Kokie vėjai atpūtė?

      – Senokai nesimatėme.

      „Tu pats tada priėmei tokį sprendimą“, – pagalvojo Erika, bet nutarė griebtis kitokios taktikos.

      – Turiu daug darbo redakcijoje.

      – Girdėjau. Tau puikiai sekasi.

      – Ačiū, – padėkojo Erika, nenoromis pajutusi dėkingumą. Genonas nebuvo iš tų, kurie švaistosi pagyrimais. – O „Pulso“ temos įdomios kaip visada.

      Jis linktelėjo.

      – Skaitei straipsnius apie kovą su interneto virusais? Ką manai?

      – Puikūs, – atsakė Erika. – Man labai patiko apie dieną, praleistą su interneto apsaugos darbuotoju. Įdomu, – ji atsikvėpė. – Aš būčiau pridėjusi daugiau asmeniškesnės informacijos apie žmones.

      Genono veide nušvito šypsnys.

      – Visada žavėjausi šiuo tavo bruožu. Tu matai gerąsias straipsnio ypatybes, bet visada galvoji, kaip jį galima pagerinti.

      – Dar kartą dėkui, – Erikai tapo smalsu, ko jis siekia. – Taip ir nepaaiškinai, kodėl atėjai.

      Jis žvilgterėjo į knygų lentyną, pakreipė galvą, kad galėtų perskaityti pavadinimus.

      – Ar tau čia tikrai patinka?

      Sutrikdyta klausimo ji įdėmiai pažvelgė į Genoną, kaip tik tiesiantį ranką į varlės formos laikrodį. Jis elgėsi neįprastai. Nors ji negalėtų tvirtai pasakyti, koks Genono elgesys įprastas. Juodu siejęs ryšys vis dar buvo gyvas atmintyje ir trukdė blaiviai mąstyti.

      – Kodėl turėtų nepatikti? Čia gaunu pavadovauti, – nusišypsojo Erika.

      Genonas dirstelėjo į ją ir jų žvilgsniai susitiko. Erika pasijuto, lyg viduje būtų sprogusi mažytė bomba.

      – Galima ir taip pažiūrėti, – Genonas nusijuokė, pastatė laikrodį ant stalo ir pasilenkęs beveik įkišo nosį į jos puodelį. – Kakava su zefyriukais. Tikriausiai nesiruoši ilgai vakaroti.

      Erikai nudiegė paširdžius, o humoro jausmas kažkur išgaravo. Vienu metu juodu buvo meilužiai, todėl Genonas žinojo apie ją visokiausių smulkmenų. Nuo pat išsiskyrimo ji stengėsi ištrinti iš atminties jų romaną.

      – Man geriau sekasi dirbti išsimiegojus.

      Jis linktelėjo ir susimąstęs patylėjo.

      – Ar nors kiek pasiilgsti „Pulso“?

      Tiesus klausimas nustebino Eriką.

      – Žinoma, – atsakė ji. – Didelis tempas, aktualios temos. Kiekvieną dieną nauja dozė adrenalino.

      – Tai, ko negauni čia, – baigė Genonas.

      – Darbas „Namų stiliuje“ turi savų privalumų.

      – O jei pasiūlyčiau tau grįžti į „Pulsą“ – aukštesnį postą ir didesnę algą nei aną kartą?

      Erika nesitikėjo tokio klausimo. Žinoma, galimybė dirbti geriausiame pasaulio naujienų žurnale buvo viliojanti. „Pulse“ negalėjai atsipalaiduoti: darbui šiame žurnale tada Erika skyrė visas savo mintis ir kūrybinę energiją, čia ji subrendo, be to, buvo apsupta talentingų ir ambicingų žmonių. Taip pat užmezgė romaną su vyru, po kurio nebegalėjo įsivaizduoti savęs su niekuo kitu.

      Erika užkišo neklusnias sruogas už ausies ir pažvelgė pro langą, bandydama surikiuoti mintis.

      – Viliojantis pasiūlymas, – pripažino ji.

      – Noriu, kad grįžtum į „Pulso“ komandą, – tarė Genonas. – Pateik savo sąlygas ir aš jas įvykdysiu.

      Erika