Eliotų dinastija. Pirma knyga. Brenda Jackson
Читать онлайн книгу.
Taigi vagi biuro kavą tais retais kartais, kai jos užsimanai.
– Jei tai biuro kava, aš nieko nevagiu. Be to, niekam nekišu savo kakavos su zefyriukais, geriu ją savo kabinete.
– Ir taip visi ją užuodžiame. Lauke pūga, esame vieninteliai likę visame aukšte, argi nepavaišinsi manęs kakava?
Aišku, kad Genonas tik juokavo, bet Erika pasijuto savanaude.
– Gerai, užeik. Turiu dar keletą pakelių. Tik nesuprantu, kodėl nori tirpios kakavos, jei valgykloje gali gauti tikro karšto šokolado.
– Iki ten toli eiti, – atsakė Genonas, nulydėdamas Eriką į jos kabinetą. – Be to, valgykla jau uždaryta.
– Galėtum paprašyti sekretorės, kad padarytų kakavos.
– Taip, tik jos jau nebėra. Žinoma, sekretorė visada atneštų man kakavos, jei paprašyčiau, bet pamanytų, kad esu suknistas moterų išnaudotojas.
Erika nusišypsojo, įpylė vandens į virdulį ir užkaitė.
– O tu ne toks?
Genonas niūriai į ją dėbtelėjo.
– Juk pažįsti mano seserį ir tetą Finolą. Jos be gailesčio išmėsinėja neįtikusius vyrus.
Erika nusijuokė.
– Panašu, kad kol kas sugebėjai jų neįsiutinti.
– Ne taip jau paprasta. Katrą puodelį duosi man? Tą su Niujorko dangoraižiais?
Erikos nepaliovė stebinti tai, kad Genonas vis dar atsimena galybę smulkmenų iš tų laikų, kuomet juodu draugavo. Kai jis be jokių skrupulų nutraukė romaną, ji nusprendė, kad nieko jam nereiškė.
– Atleisk, bet tą puodelį sudaužė valytoja.
Genono veidu nuslinko nerimo šešėlis:
– Juk neduosi man PMS puodelio?
Ji vėl nusikvatojo.
– Ne, kaip tik tau turiu naują puodelį, – ir ištraukė indą iš dar neiškraustytos dėžės. – Gavau jį per kalėdinį vakarėlį „Namų stiliuje“. Matau, trūksta vieno nulio, bet gal tiks.
Žvilgtelėjęs į puodelį Genonas šyptelėjo: ant jo buvo atvaizduotas milijono dolerių banknotas.
– Tiks.
Erika subėrė į puodelį pakelio turinį, užpylė karštu vandeniu ir išmaišė plastikiniu šaukšteliu, kurį nugvelbė iš biuro kavos aparato.
– Puodelį skolinu, – pabrėžė ji, – ne dovanoju.
– Ačiū. Su metais auga tavo savininkiškumo jausmas, – šyptelėjo Genonas, paimdamas puodelį.
– Tiesiog susikuriu ribas, kurios mane saugo, – pasakė Erika ir pasidarė sau kakavos.
– Skamba kaip citata iš psichiatrijos vadovėlio ar savitaigos knygos.
– Pola psichologė. Man ši mintis įstrigo.
– O kaip tas ATG? Jis tau irgi įstrigo?
– Kol kas viskas gerai, – jo klausimas nustebino Eriką, visai nenusiteikusią plepėti šia tema.
Ji įkvėpė garuojančios kakavos aromato ir gurkštelėjo karšto gėrimo. Stojo tyla.
– Tik tiek? „Kol kas gerai“? – neatlyžo Genonas.
Erika linktelėjo.
– Aha. O tu? Kaip klostosi tavo širdies reikalai?
Genonas sumirksėjo ir nukreipė žvilgsnį į šoną.
– Dabar ne tas galvoje. Dėl šių senelio paskelbtų varžybų darbo turiu iki kaklo.
– Ar taip visada atsakai į tokius klausimus? – Erika neatsispyrė pagundai įgelti.
Jaunasis Eliotas atlaikė jos žvilgsnį ir papurtė galvą, tada gurkštelėjo kakavos.
– Kažkada mano postas ir vardas tave baugino.
Tai buvo prieš tai, kai išplėšei man širdį ir pamynei ją savo itališkais batais.
– Tai buvo anksčiau – prieš tau pabandžius priversti mane pasidalyti kakava iš savo asmeninių atsargų.
– Aš ne tik pabandžiau, – atrėmė Genonas, – man pavyko.
– Taigi. Nesupyk, bet turiu baigti redaguoti straipsnį.
Genonas dirstelėjo į jos stalą.
– Kurį?
– Apie didėjančią moterų įtaką sporte, – atsakė Erika.
– Pamaniau, kad ši tema turėtų atliepti tavo feministinius įsitikinimus.
– Tikriausiai. Dar negreitai sportininkių algos pasivys vyrų sportininkų atlyginimus. Tam reikia keisti rėmimo ir reklamos strategiją, sukurti tvirtą palaikymo pagrindą. Dar daug kliūčių… Norėčiau įtraukti keletą pavyzdžių apie moteris, sugebančias jau dabar tas kliūtis įveikti, pateikti apie jas šiek tiek asmeninės informacijos.
Genonas nusišypsojo ir sveikindamas pakėlė puodelį.
– Straipsnis buvo neblogas, bet taip ir žinojau, kad sugebėsi padaryti jį dar geresnį.
– Ačiū, – pagyrimas paglostė Erikai širdį. Ji susigriebė begrimztanti į žalių jo akių gelmę. Matyt, pusmetrio taisyklės neužtenka, reiks įvesti ir laiko taisyklę. – Jei neprieštarauji, norėčiau grįžti prie…
– Užuomina, kad man jau metas.
– Tu labai supratingas, – pasakė Erika ir atsisėdo į savo vietą už stalo.
– Ačiū už kakavą, Erika.
– Nėra už ką… – Genonui einant pro duris, ji prisivertė nepakelti akių nuo kompiuterio. – Atsiimsiu puodelį kitąkart.
Likusi viena Erika pusvalandžiui sutelkė dėmesį į straipsnį, tada pažvelgė į laikrodį ir pasirąžė. Pro langą pamatė, kad judėjimas gatvėje jau sumažėjo. Greičiausiai traukinyje nebeteks stumdytis su kitais keleiviais, nes visi skubantieji jau bus išvažiavę autobusais ar taksi. Erika apsivilko paltą, kelis kartus apsivyniojo šaliką, pasiėmė rankinę, išjungė visas šviesas ir išėjo iš kabineto.
Koridoriumi norom nenorom teko praeiti pro Genono kabinetą.
– Labanakt, – nesustodama šūktelėjo ji.
– Jei minutėlę palauktum, parvežčiau tave namo.
Išgirdusi pasiūlymą ji stabtelėjo. Įprastą dieną nė nemirktelėjusi atsisakytų pasivažinėjimo su Genonu. Visų pirma dėl pusmetrio taisyklės. Bet atsisakyti kelionės iki pat namų durų šiltame automobilyje, kai nuo traukinio dar turėtų klampoti gerą gabalą kelio, būtų mažų mažiausiai neprotinga.
– Ačiū, palūkėsiu, – padėkojo Erika.
Genonas išlindo iš kabineto apsivilkęs ilgu juodos vilnos paltu ir užsimetęs kašmyro šaliką su savo inicialais.
– Ką tik šnekėjau su vairuotoju. Pasak jo, daugelyje kvartalų dingo elektra. Visa laimė, kad mūsų name yra autonominis elektros generatorius.
– Man elektros dingimas – ne bėda. Jei dingsta, paprastai atsiranda po kelių valandų, o tiek laiko galiu ištverti ir be elektros. Tiesa, šiąnakt tikėjausi išsitraukti savo elektrinę antklodę.
– Juk tuo gali pasirūpinti ir ATG? – paklausė Genonas ir paspaudė lifto iškvietimo mygtuką.
– Pasirūpintų, jei tik jį pasikviesčiau, – Erika pasišiaušė kaip ežys, vėl išgirdusi klausimą apie Džerį, nors Genonas ir nežinojo, kas jis toks. – Bet vakarėlį atšaukė,