„Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

      1

      – Ei! Ar yra kas nors namie?

      Belaukdama, kol kas nors atsilieps į jos beldimą ir šūksnį, Aidina Rajan žūtbūt turėjo įkvėpti oro, nors atrodė, tuoj plaučiai plyš. Tamsoje per liūtį pučiant stipriam vėjui ji bėgo į Ašbruko rūmus – vienintelę vietą, kurioje galėtų gauti prieglobstį nuo tuokart visą Airijos Atlanto vandenyno pakrantę siaubiančios audros.

      Ašbrukas – didingi milijardieriaus Patriko Ficsaimono rūmai. Sprendžiant iš plačias valdas juosiančios neįveikiamos sienos ir kitų elito gyvenimo būdo apraiškų, šis vyras vargu ar maloniai sutiks įsibrovėlę.

      Ji pasitaisė lietpaltį ir perbraukė delnu plaukus. Ak, kad juos kur. Plaukai beviltiškai susitaršę. Peršlapę iki pašaknių ir beviltiškai susigarbanoję… Ji tikėjosi, kad duris atvers ne pats Patrikas Ficsaimonas. Tas mielas žavus vyras, kurio nuotraukas matė vartydama daugybę žurnalų. Kuris prieš kameras atrodė toks didžiai rimtas ir protingas, kad ji sulaikydavo kvėpavimą akimirką kvailai pabūgusi, jog dar įtars ją šniukštinėjant.

      Netoliese gyvenantys kaimynai tegalėjo stebėti, kaip kyla ir tupia jo sraigtasparnis. Susidomėjusi ji nukreipė į jį akis. Bet tik todėl, kad neatsispyrė norui suprasti, koks tas josios kaimynas – „vienas iš labiausiai pageidaujamų pasaulio viengungių milijardierių dešimtuko“, tačiau tai nė kiek nesumažino jos ryžto neįsileisti į gyvenimą jokio vyro.

      Nuo jūros pusės smarkus vėjas atpūtė lietaus šuorą, garsiai trakštelėjo medžio šaka. Kažin kaip atlaikys audrą apleistas jos namas? Ir kaip šioji audra atsilieps jos verslui?

      Nepasiduodama panikai, Aidina čiupo žalvarinį belstuką ir ėmė belsti į įspūdingas duris taip įnirtingai, kad net metalas suvibravo.

      – Ei! Prašau… padėkite. Ar yra kas nors namie?

      Prašau, maldauju, tegu atsiliepia kas nors iš jo tarnautojų.

      Bet iš didžiulių rūmų neatsklido nė garsas, o už prieangio su kolonomis lietus nepaliaujamai merkė plačiai aprašytus klasikinius Ašbruko sodus.

      Tada pamažu ji ėmė suvokti. Nors jai bėgant keliuku blykstelėjęs žaibas puikiai atskleidė tobulą klasikinių rūmų simetriją ir grožį, ji nepastebėjo šviesos nė viename iš didžiulių pakeliamųjų langų.

      Apėmus panikai ji tiesiog neatkreipė į tai dėmesio… susivokė tik dabar.

      Kas, jei nieko nėra namie?

      Kvaila mintis. Tokiuose rūmuose turi būti daugybė tarnautojų. Klasikinės architektūros pastatą sudarė trijų aukštų centrinė dalis, kurią su dviem dideliais šoniniais priestatais jungė kelios kolonų eilės. Rūmai buvo milžiniški – atrodė daug didesni nei nuotraukose.

      Kas nors juk turi būti namie. Tik turbūt negirdi jos per audrą. Reikia belsti garsiau.

      Ji vėl stvėrė belstuką, bet vos jį kilstelėjo, durys atsidarė. Puldama į priekį spėjo pastebėti įdegusį raumeningą pilvo presą, kurį jo savininkas skubiai stengėsi paslėpti po pilkos spalvos sportiniu nertiniu. Bet ji vis dėlto trenkėsi galva į tą vyrišką tobulybę.

      Smūgiavo lyg į plieną. Jai atšokus pasigirdo garsus niurnėjimas. Tada ją sugriebė už žastų ir kilstelėjo, kad nešleptelėtų ant užpakalio. Po akimirkos ją trūktelėjo tvirto kūno link, šįkart ji smarkiai dunkstelėjo kakta jam į krūtinę.

      Kokią minutėlę jiedu stovėjo nejudėdami, ir ji pasijuto svaigstanti nuo šilumos, saugaus glėbio, sodraus vyriško aromato…

      Negalėjo pasakyti, kuris iš jų atšoko pirmas, bet sumišusi ji pirmiausia nudelbė akis į jo basas pėdas ir tamsiai pilkas sportines kelnes, tada žvilgsnis slydo aukštyn lieknu raumeningu kūnu. Išraiškingą smakrą dengė tamsi barzda. Ji nurijo seiles ir pažvelgė į žydras kaip rytinis Airijos pavasario dangus akis. Kiek kartų nesėkmingai bandė išgauti šią spalvą eskizuose?

      Patrikas Ficsaimonas.

      Jis primerkė žydras akis.

      – Kas per?..

      – Atleiskite, kad pažadinau, bet apsėmė mano namus, ir šiuo metu visa mano nuosavybė tikriausiai plaukia Amerikos link. Bandžiau pasukti į Munkoiną, bet kelias apsemtas. Automobiliu nebeįmanoma išvažiuoti. Apsidžiaugiau radusi neuždarytus jūsų vartus… Maniau, kad bus užrakinti kaip paprastai. Tikrai nežinau, ką būčiau tada dariusi.

      Jis tik kilstelėjo ranką, kad ją sustabdytų.

      – Gerai. Nurimkite. Pradėkime iš pradžių. Pasakykite, kas esate.

      Ak, ko ji taip mala liežuviu, kai susinervina? Ir, dievaži, ar reikia plykstelėti tokiu raudoniu, nuo kurio galėtų užsiliepsnoti namai?

      Tiesdama jam ranką prisistatė:

      – Aidina Rajan. Jūsų kaimynė. Gyvenu Fuksijų name ežero pakrantėje.

      Jis linktelėjo galva, bet tada susikryžiavo rankas ant plačios krūtinės ir dar labiau prisimerkė.

      – Ar galite tiksliai pasakyti, ko jums reikia?

      Jai užvirė širdis, kad reikia nusižeminti ir prašyti nepažįstamo žmogaus pagalbos, bet pažvelgė tiesiai į šaltas žydras akis ir išrėžė:

      – Ieškau vietos, kur šiąnakt galėčiau pernakvoti.

      Jis nepatenkintas perkreipė lūpas. Ji pabūgo, kad jis gali jai užtrenkti duris.

      Bet jis žengė žingsnį atgal ir pakvietė:

      – Eikite vidun.

      Geriausiu atveju kvietė nenoriai.

      Trinktelėjo masyvios durys. Netaręs nė žodžio, jis paliko ją vieną stovėti didžiuliame vestibiulyje. Šlapi drabužiai lipo prie kūno, ir ją pagavo drebulys. Ėmė kalenti dantimis, ir jai pasirodė, kad šis garsas nuaidėjo kupolo formos vestibiulio skliautais, kuriuose kabojo didžiausias kada nors jos matytas sietynas.

      Kodėl ji negalėtų gyventi šalia paprasto kaimyno?

      Kodėl jos kaimynas milijardierius, gyvena rūmuose, o į juos veda mylios ilgio keliukas? Ji nepakentė prašytis pagalbos. Nesvarbu ko. O paprašiusi pagalbos žavaus turtuolio pasijuto parodžiusi save viso pasaulio pajuokai.

      Grįžęs jis be žodžių padavė jai rankšluostį geltonais ir baltais dryželiais. Ji paėmė, padėkojo ir nusisausino rankas ir veidą. Jų akys susitiko.

      Nuo vertinamo žvilgsnio jos širdis ėmė neritmingai plakti, o jis šypsojosi suspaustomis lūpomis ir stovėjo nejudėdamas plačiai pražergęs kojas. Ji liovėsi kvėpavusi. Pabūgo įdėmaus