Nuostabu. Jį ne tik pažadino iš miego po varginančio skrydžio, bet ir tenka turėti reikalų su pakvaišusia moterimi. Tik to trūko.

      – Nejaugi jūs rimtai? Norite pasakyti, kad kopėte virš patvinusios upės pučiant tokiems stipriems vėjams? Gal proto netekote?

      Jos rudose kaip kakava akyse blykstelėjo nuoskauda, bet tada ji drąsiai pažvelgė jam į akis.

      – Kilo grėsmė, kad jūra nuplaus mano namą. Skambinau skubiosios pagalbos tarnyboms, bet dėl potvynio jie turi darbų visame Munkoine. Be to, šios vietos jie nepasieks – Foulio tiltas neįveikiamas nė jiems. Jūs mano vienintelis kaimynas. Nėra kitos vietos, kurioje galėčiau tikėtis prieglobsčio. – Ji atmetė galvą, giliai atsikvėpė ir tęsė drebančiu balsu: – Svarsčiau pasilikti per naktį automobilyje, bet baisiau pasirodė sušalti nei keberiotis tilto turėklais.

      Ką gi, ji teisi. Tik vis vien beprotybė taip rizikuoti.

      Jis sunkiai atsiduso. Šiuokart panoro, kad tarnautojai nuolat gyventų rūmuose. Jo ūkvedė Morinė, jei tik čia dabar būtų, mielai pasirūpintų šia susitaršiusia moterimi. O jis galėtų išsimiegoti.

      Jos beldimas išbudino jį dar nepailsėjusį po per laiko juostas ilgai trukusio skrydžio, ir jį suglumino, kaip kažkam pavyko įveikti apsaugą. Visą Ašbruko tūkstančio akrų parką juosė dvidešimties pėdų aukščio akmenų siena, pastatyta aštuonioliktame amžiuje kaip ir rūmai. Toji neįveikiama siena ir paradinių vartų elektronika saugojo valdas nuo išorinio pasaulio.

      Na, bent jis taip tikėjosi.

      Iš ryto pasikalbės su dvaro valdytoju. Bet dabar užklydėlė taškė vandenį ant rūpestingai prižiūrimų kalkakmenio grindų. Mažiau nei po keturių valandų jis turės dalyvauti svarbioje telekonferencijoje su Honkongu. O diena bus kupina kitų telekonferencijų siekiant sudaryti didžiausią per visą karjerą sandorį. Bet šį siekį stabdė teisinės ir techninės kliūtys. Tas kliūtis įsigijimo specialistų komandos turėjo seniai pašalinti. Tad jo kaimynė šią nakties valandą išdygo visai ne laiku.

      Jis vėl į ją pažvelgė. Ji neryžtingai šyptelėjo. Ir jis padarė atradimą. Nepaisant kupetos susitaršiusių plaukų, ji pasirodė esanti graži.

      Putlios lūpos su ryškiu Kupidono lanku, skaisti rausva oda, tankūs išlenkti antakiai ir išraiškingos akys, apsuptos ilgų tamsių blakstienų. Ne toks pribloškiantis supermodelio grožis kaip kad buvusios jo merginos. Bet… ji išties miela.

      Pastebėjęs, kad ji dreba ir kad per pastarąsias keletą minučių dar labiau pabalo, jis pajuto kaltę.

      – Turite nusimesti šlapius drabužius ir palįsti po dušu.

      Jos skruostai mažumėlę paraudo, ir ji nerimastingai sumindžikavo.

      – Neturiu kitų drabužių. Nepasiėmiau. Spėjau tik pastverti šį tą iš biuro įrangos ir aplankus… ką labiausiai reikėjo išsaugoti.

      Nuostabu. Na, tikrai namuose neras jokių moteriškų drabužių. Niekada nesikvietė į Ašbruką nė vienos savo merginos. Tai jo tvirtovė. Bent jau pastaruosius keletą metų, kai sparčiai augančiam verslui reikia viso dėmesio. Širdies gilumoje juto, kad turėtų jai tarti bent keletą paguodos žodžių. Bet tokiomis aplinkybėmis nenutuokė, ką turėtų sakyti. Tą rodo istorija su jo seserimi Orla. Ką jis geba, tai uždirbti pinigų. O ne palaikyti gerus asmeninius santykius.

      Pagalvojęs, kad jam nepavyko ne tik su Orla, bet ir su tėvais, pajuto burnoje kartėlį ir pažvelgė kaimynei į akis. Sutiko nepatiklų gilų žvilgsnį. Jis tegali suteikti šiai moteriai tai, ko jai šiuo metu reikia. Bet ne daugiau.

      – Duokite lietpaltį, nuvesiu jus į svečių miegamąjį. Kol prausitės po dušu, surasiu jums kokių nors drabužių.

      Virpančiomis rankomis ji nusivilko rausvą lietpaltį su raudonomis gėlytėmis. Po juo vilkėjo medvilninę palaidinę raudonais ir baltais dryželiais, segėjo trumpą džinsinį sijonėlį, mūvėjo juodas vilnones pėdkelnes ir avėjo konversus. Ne itin tinkama apranga per įsismarkavusią Atlanto audrą.

      Šlapi drabužiai buvo prilipę prie kūno. Nenoromis jo žvilgsnis slydo dailiais kūno linkiais – iškiliais krūtų kauburėliais, lieknu liemeniu ir ilgomis kojomis.

      Kai jis pakėlė akis, ji gūžtelėjo pečiais.

      – Nebuvo kada persirengti.

      Ji tikriausiai palaikė jo susižavėjimą nuostaba. Ką gi. Tikrai nenorėtų, kad būtų kitaip.

      Jis paėmė merginos lietpaltį, ir jiedu tylomis ėmė kopti laiptais aukštyn.

      Jis žvilgtelėjo į rankinį laikrodį. Parodys jai kambarį ir eis dar šiek tiek numigti. Rytoj turės būti puikios formos, kad išpainiotų kebeknę, kurios akcijų išpirkimo specialistų komandos nepajėgė išspręsti.

      Ji sekė paskui jį akmeniniais laiptais. Nors norėjo kuo greičiau nusimesti šlapius drabužius, ypač nusiauti sportbačius, kurie šlepsėjo su kiekvienu žingsniu, vis stabčiojo pasižiūrėti prabangaus rokoko stiliaus gipso dekoro ant laiptų sienų. Jai knietėjo paliesti rafinuoto stiliaus kaukių, šukučių kriauklių porcelianinį paviršių, nebylius angelų veidus, kurie, supratingai šypsodamiesi, lydėjo jos žingsnius.

      Tai nuostabiausias jos kada nors matytas kambarys… jei vestibiulį būtų galima vadinti kambariu. Dievulėliau, jei taip atrodo prieškambaris, ką būtų galima pasakyti apie visus rūmus? Taip mergina gali pasijusti net ne savo vietoje…

      Jis kopė laiptais pirma jos, ir ji pajuto nepageidaujamą kutulį pilve matydama prieš akis aukštą didingą stotą. Jis buvo neįtikėtinai aukštas, tamsaus gymio ir gražus. Ir nereikėjo ypatingų gebėjimų, kad suprastum, jog nėra patenkintas, kad ji čia.

      Na, ji ir pati dėl to nepatenkinta. Verčiau kiūtotų namie susirangiusi lovoje. Vargu ar smagiai praleis naktį su dalykišku sauso būdo milijardieriumi, dar tokiu jaunu, o jau pasiekusiu stulbinančią sėkmę.

      Jis tylėdamas vedė ją labai ilgu antro aukšto koridoriumi. Kad sumažintų tarp jų kilusią įtampą, jai kilo noras ką nors pasakyti.

      – Jūs dažnai skrendate sraigtasparniu virš mano namo. Ar dažnai tenka keliauti?

      – Kai yra reikalas.

      Ką gi, klausimas nebuvo nei įdomus, nei apgalvotas, bet atsakymas galėjo būti nuodugnesnis. Juk jam nebūtų sunku su ja pasišnekučiuoti, tiesa?

      Jis stabtelėjo, atvėrė duris ir mostelėjo, kad ji įeitų pirma. Jai einant pro šalį, jis įdėmiai ją nužvelgė, bet ką apie ją mano, nebuvo galima suprasti. Ji nevalingai šyptelėjo. Bet pasijuto kvailokai, nes jo veidas išliko abejingas, tik žvilgsnis tapo atidesnis.

      Jo abejingumas ėmė jai įkyrėti kaip žadintuvo skambutis. Ji čia tik iš reikalo, o ne dėl įnorio, ir jis neturėtų jos versti jaustis nejaukiai. Ji išsitiesė ir ryžtingai bei išdidžiai įžengė į kambarį. Ankstų rytą jos jau čia nebebus.

      Bet ji netoli tenužingsniavo.

      – Vaje, šis miegamasis nuostabus… ir koks didžiulis! Lovoje galėtų miegoti šešių asmenų šeima.

      Kambario viduryje stovėjo įspūdingo dydžio lova, o aplinkui keletas sofų ir kėdžių, apmuštų žalsvų atspalvių kartūnu. Iš vienos balto marmuro židinio pusės stovėjo senovinis rašomasis stalas, o iš kitos – tualetinis stalelis.

      Jis nekreipė dėmesio į jos susižavėjimo šūksnius ir nuėjo prie durų.

      – Atnešiu jums drabužių.

      Jam dingus, ji padarė grimasą. Ar jai tikrai reikia rodyti tokį entuziazmą? Gerai – nuo šiol tvardysis kalbėdama su rūmų savininku.

      Dvejos