Urantijos Knyga. Urantia Foundation
Читать онлайн книгу.
pavaldus jo paties planams ir nurodymams. O jūsų pasaulio atveju tą dar labiau sukomplikavo Mykolo pažadas sugrįžti. Nepriklausomai nuo klaidingų sampratų apie Nebadono Mykolo gyvenimą Urantijoje, vienas dalykas yra tikrai autentiškas—jo pažadas sugrįžti į jūsų pasaulį. Turint omeny šitą perspektyvą, tiktai laikas gali parodyti, kokia tvarka Dievo Rojaus Sūnūs apsilankys Urantijoje ateityje.
5. Dievo Rojaus Sūnų savęs padovanojimas
(227.4) 20:5.1 Amžinasis Sūnus yra amžinasis Dievo Žodis. Amžinasis Sūnus yra savo amžinojo Tėvo “pirmosios” absoliučios ir begalinės minties tobula išraiška. Kai šito Priminio Sūnaus asmenis dublikatas arba dieviškasis tęsinys pradeda mirtingojo įsikūnijimo savęs padovanojimo misiją, tiesiogine prasme tai tampa tiesa, jog dieviškasis “Žodis tampa kūnu,” ir kad Žodis šitokiu būdu gyvena tarp gyvulinės kilmės žemųjų būtybių.
(227.5) 20:5.2 Urantijoje yra plačiai paplitęs tikėjimas, jog Sūnaus savęs padovanojimo tikslas yra tam tikru būdu paveikti Visuotinio Tėvo požiūrį. Bet jūsų švietimas turėtų parodyti, jog tai nėra tiesa. Sūnų Avonalų ir Mykolų savęs padovanojimai yra būtina patirtinio proceso dalis, sumanyta tam, kad šiuos Sūnus padarytų laiko ir erdvės tautų ir planetų patikimais ir užjaučiančiais teisėjais ir valdovais. Visų Rojaus Sūnų Kūrėjų aukščiausiasis tikslas yra septinkartė savęs padovanojimo karjera. Ir visus Sūnus Arbitrus motyvuoja šita pati tarnystės dvasia, kuri taip su kaupu apibūdina pirminius Sūnus Kūrėjus ir Rojaus Amžinąjį Sūnų.
(227.6) 20:5.3 Kažkuri Rojaus Sūnų kategorija turi būti padovanota kiekvienam mirtingųjų apgyvendintam pasauliui dėl to, kad toje sferoje Minties Derintojams būtų galima apsigyventi visų normalių žmogiškųjų būtybių prote, nes Derintojai neateina pas visas geranoriškas bona fide žmogiškąsias būtybes tol, kol Tiesos Dvasia nebūna išlieta visiems materialiems kūnams; o Tiesos Dvasios pasiuntimas priklauso nuo Rojaus Sūnaus, kuris yra sėkmingai įvykdęs mirtingojo savęs padovanojimo visam besivystančiam pasauliui misiją, sugrįžimo į visatos būstinę.
(228.1) 20:5.4 Per ilgą apgyvendintos planetos istoriją bus skelbiama daug nuosprendžių dėl naujos dieviškosios tvarkos, ir gali vykti daugiau negu viena arbitrinė misija, bet save padovanojantis Sūnus toje sferoje paprastai tarnaus tiktai vieną kartą. Tiktai reikalaujama, jog į kiekvieną apgyvendintą pasaulį atvyktų vienas save padovanojantis Sūnus tam, kad gyventų visą mirtingojo gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Anksčiau ar vėliau, nepriklausomai nuo dvasinio statuso, kiekvienas mirtingaisiais apgyvendintas pasaulis turi lemtį priimti Sūnų Arbitrą su savęs padovanojimo misija, išskyrus kiekvienoje visatoje tą vienintelę planetą, kurią Sūnus Kūrėjas pasirenka tam, kad atliktų mirtingojo savęs padovanojimo misiją.
(228.2) 20:5.5 Daugiau suprasdami apie save padovanojančius Sūnus, jūs suvokiate, kodėl Nebadono istorijoje tiek daug dėmesio skiriama Urantijai. Jūsų maža ir nereikšminga planeta yra visos vietinės visatos rūpestis tiesiog dėl to, kad ji yra Jėzaus iš Nazareto mirtingieji namai. Ji buvo jūsų Sūnaus Kūrėjo baigiamojo ir pergalingo savęs padovanojimo vieta, arena, kurioje Mykolas laimėjo Nebadono visatos aukščiausiąją asmeninę suverenią valdžią.
(228.3) 20:5.6 Savosios vietinės visatos būstinėje, ypač pats užbaigęs mirtingojo savęs padovanojimą, Sūnus Kūrėjas didelę savo laiko dalį skiria tam, kad mokytų ir konsultuotų partnerių Sūnų, Arbitrinių Sūnų ir kitokių sūnų koledže. Erdvės pasauliams šitie Sūnūs Arbitrai save padovanoja su meile ir atsidavimu, su švelniu gailestingumu ir šiltu jautrumu. Ir jokiu būdu šitoji tarnystė planetoje nėra menkesnė už Mykolų savęs padovanojimus mirtingojo pavidalu. Iš tikrųjų tai yra tiesa, kad jūsų Sūnus Kūrėjas savo baigiamajai tvarinio patyrimo rizikingai užduočiai pasirinko tokią sferą, kuri buvo patyrusi nepaparastų nelaimių. Bet daugiau tokioje padėtyje, dėl kurios būtų reikalingas Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimas tam, kad būtų įgyvendintas jos dvasinis reabilitavimas, niekada nebegalės atsidurti nė viena kita planeta. Šitam lygiai taip būtų užtekę bet kurio Sūnaus iš savęs padovanojimo grupės, nes Sūnūs Arbitrai visame savo darbe vietinės visatos pasauliuose yra lygiai tiek pat dieviškai sumanūs ir išmintingi, kiek būtų buvęs sumanus ir išmintingas jų Rojaus brolis, Sūnus Kūrėjas.
(228.4) 20:5.7 Nors šituos Rojaus Sūnus savęs padovanojimo įsikūnijimų metu visada lydi nelaimės galimybė, bet aš dar turiu pamatyti dokumentus apie kurio nors Sūnaus Arbitro ar Sūnaus Kūrėjo nepasisekimą ar pražangą vykdant savęs padovanojimo misiją. Jų abiejų kilmė yra perdaug arti absoliutaus tobulumo, kad jiems nepasisektų. Jie iš tikrųjų imasi tos rizikos, iš tikrųjų tampa kaip materialaus kūno ir kraujo mirtingieji tvariniai, ir šituo įgyja unikalų tvarinio patyrimą, bet tiek, kiek aš matau, tai jie visada patiria sėkmę. Jiems niekada nebūna taip, kad nepavyktų pasiekti savęs padovanojimo misijos tikslo. Pasakojimas apie jų savęs padovanojimą ir planetinę tarnystę per visą Nebadoną sudaro kilniausią ir nuostabiausią skyrių jūsų vietinės visatos istorijoje.
6. Savęs padovanojimo karjera mirtingojo pavidalu
(228.5) 20:6.1 Tas metodas, kurio dėka Rojaus Sūnus pasirengia mirtingojo įsikūnijimui kaip save padovanojantis Sūnus, tampa įmotinintu savęs padovanojimo planetoje, yra visuotinė paslaptis; ir bet kokios pastangos atskleisti šito Sūnaringtono metodo veikimą yra pasmerktos patirti visišką nesėkmę. Tegul tos iškilios žinios apie Jėzaus iš Nazareto mirtingąjį gyvenimą nusėda jūsų sielose, bet neeikvokite veltui minčių beverčiuose svarstymuose apie tai, kaip Nebadono Mykolo šitas paslaptingas įsikūnijimas buvo įgyvendintas. Visi džiaukimės žiniomis ir užtikrinimu, jog tokie pasiekimai yra įmanomi dieviškajai prigimčiai, ir nešvaistykite veltui laiko tuštiems samprotavimams apie tą metodą, kurį dieviškoji išmintis panaudoja tam, kad įgyvendintų tokius reiškinius.
(229.1) 20:6.2 Kada Rojaus Sūnus mirtingojo pavidalu vykdo savęs padovanojimo misiją, tada jis visada gimsta iš moters ir užauga kaip šios sferos vyriškosios lyties vaikas, taip, kaip Urantijoje užaugo ir Jėzus. Šitie Sūnūs, vykdantys aukščiausią tarnystę, visi vystosi nuo kūdikystės per jaunystę iki vyrystės, lygiai taip, kaip tą daro ir žmogiškoji būtybė. Visais aspektais jie tampa tokie, kaip tos rasės, kurioje jie yra gimę, mirtingieji. Jie meldžiasi Tėvui taip, kaip tą daro ir šių sferų, kuriose jie tarnauja, vaikai. Materialiu požiūriu, šitie žmogiškieji-dieviškieji Sūnūs gyvena įprastą gyvenimą tiktai su viena išimtimi: Jie neturi savo palikuonių tuose pasauliuose, kuriuose gyvena; tai yra visuotinis apribojimas, taikomas visoms save padovanojančių Rojaus Sūnų kategorijoms.
(229.2) 20:6.3 Kaip jūsų pasaulyje Jėzus dirbo kaip dailidės sūnus, taip iš tiesų ir kiti Rojaus Sūnūs dirba įvairiose pareigose tose planetose, kuriose jie save padovanoja. Vargu ar sugalvotumėte tokį užsiėmimą, kurio nebūtų dirbęs kuris nors Rojaus Sūnus savęs padovanojimo laikotarpiu kurioje nors evoliucinėje laiko planetoje.
(229.3) 20:6.4 Kada save padovanojantis Sūnus yra įsisavinęs tą patyrimą, kaip gyventi mirtingojo gyvenimą, kada jis yra pasiekęs susiderinimo su viduje gyvenančiu savo Derintoju tobulumą, tada jis pradeda tą savo planetinės misijos dalį, kuri yra skirta tam, kad apšviestų savo sielos brolių materialiame kūne protą ir įkvėptų jų sielas. Kaip mokytojai, šitie Sūnūs yra išimtinai atsidavę tų pasaulių, kuriuose jie gyvena, mirtingųjų rasių dvasiniam švietimui.
(229.4) 20:6.5 Nors daugeliu atžvilgių Mykolų ir Avonalų savęs padovanojimo karjera mirtingojo pavidalu yra panaši, bet nėra visiškai tapati: iš tiesų niekada Sūnus Arbitras nepareiškia, “Kas tiktai matė šį Sūnų, tas matė Tėvą,” kaip pareiškė jūsų Sūnus Kūrėjas, kada gyveno Urantijoje ir materialaus kūno