Urantijos Knyga. Urantia Foundation
Читать онлайн книгу.
(239.7) 21:4.1 Save padovanojančiųjų Sūnų Kūrėjų yra septynios grupės, ir jie šitaip yra klasifikuojami pagal tai, kiek kartų save padovanojo savo valdų tvariniams. Jie yra klasifikuojami, pradedant nuo pirminio patyrimo, einant tolyn per kitas papildomas progresinio savęs padovanojimo penkias sferas iki jie pasiekia septintąjį ir paskutinįjį tvarinio-Kūrėjo patyrimo epizodą.
(239.8) 21:4.2 Avonalų savęs padovanojimai visada būna mirtingojo materialaus kūno pavidalu, bet Sūnaus Kūrėjo septyni savęs padovanojimai apima jo pasirodymą septyniuose tvarinio būties lygiuose ir yra susiję su Dievybės valios ir prigimties septynių pirminių išraiškų atskleidimu. Be išimties, visi Sūnūs Kūrėjai pereina per šiuos septynis kartus, atiduodami save savo sukurtiems vaikams iki to meto, kada jie prisiima įtvirtintą ir aukščiausiąją jurisdikciją savo pačių sukurtoms visatoms.
(239.9) 21:4.3 Nors šitie septyni savęs padovanojimai ir skiriasi įvairiuose sektoriuose ir visatose, bet jie visada apima savęs padovanojimo mirtingojo kūno pavidalu jaudinantį patyrimą. Paskutiniojo savęs padovanojimo metu Sūnus Kūrėjas pasirodo kuriame nors apgyvendintame pasaulyje kaip vienos iš labiau išsivysčiusių mirtingųjų rasių narys, paprastai kaip narys tos rasinės grupės, kuri turi didžiausią paveldėjimą iš Adominės giminės, kuri buvo atgabenta anksčiau tam, kad pagerintų gyvulinės kilmės tautų fizinę būklę. Tiktai vieną kartą per savo septinkartę karjerą kaip save padovanojantis Sūnus Rojaus Mykolas gimsta iš moters, kaip ir jūs turite paliudijimą apie Betliejaus kūdikėlį. Tiktai vieną kartą iš tikrųjų jis gyvena ir miršta kaip evoliucinių valios tvarinių žemiausiosios kategorijos narys.
(239.10) 21:4.4 Po kiekvieno savęs padovanojimo Sūnus Kūrėjas vyksta, kad būtų “Tėvui iš dešinės” tam, jog ten gautų Tėvo patvirtinimą dėl savęs padovanojimo ir nurodymus ruošiantis visatos tarnystės kitam epizodui. Po septintojo ir baigiamojo savęs padovanojimo Sūnus Kūrėjas iš Visuotinio Tėvo gauna aukščiausiąją valdžią ir jurisdikciją savosios visatos atžvilgiu.
(240.1) 21:4.5 Pažymėtina, kad jūsų planetoje paskutinysis pasirodęs dieviškasis Sūnus buvo Rojaus Sūnus Kūrėjas, kuris buvo užbaigęs savęs padovanojimo karjeros šešias fazes; dėl to, jis, prarasdamas įsikūnijusios gyvybės Urantijoje sąmonę, galėjo ištarti, ir iš tiesų ištarė, “Baigta”—tiesiogine prasme tai buvo baigta. Jo mirtis Urantijoje užbaigė jo savęs padovanojimų karjerą; tai buvo paskutinysis žingsnis įgyvendinant Rojaus Sūnaus Kūrėjo šventą priesaiką. Ir kada šitas patyrimas būna įgytas, tada tokie Sūnūs yra visatos aukščiausieji valdovai; jie daugiau nebevaldo kaip Tėvo vicegerentai, bet valdo savo pačių teise ir vardu kaip “Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats.” Su tam tikromis pareikštomis išimtimis šitie septynis kartus save padovanoję Sūnūs yra be apribojimų aukščiausieji savo buveinės visatose. Kas susiję su jo vietine visata, tai “visa valdžia danguje ir žemėje” buvo perduota šitam triumfuojančiam ir karūnuotam Sūnui Šeimininkui.
(240.2) 21:4.6 Sūnūs Kūrėjai, po savęs padovanojimų karjeros užbaigimo, yra laikomi atskira kategorija, septinkarčiais Sūnumis Šeimininkais. Savo asmeniu Sūnūs Šeimininkai yra tapatūs Sūnums Kūrėjams, bet jie yra patyrę tokią unikalią savęs padovanojimų karjerą, jog apskritai yra laikomi skirtinga kategorija. Kada Sūnus Kūrėjas nusižemina, jog įgyvendintų savęs padovanojimą, tada būna nulemiama, kad įvyktų tikra ir nuolatinė permaina. Tas tiesa, šis save padovanojantis Sūnus vis vien ir, nežiūrint šito, tebėra Kūrėjas, bet prie savo prigimties jis yra pridėjęs tvarinio patyrimą, kuris amžiams jį išskiria iš tokio Sūnaus Kūrėjo dieviškojo lygio ir jį pakelia į patirtinį lygį tokio Sūnaus Šeimininko, kuris iki galo yra užsitarnavęs teisę valdyti visatą ir administruoti jos pasaulius. Tokios būtybės įkūnija viską, ką galima užsitikrinti iš savo dieviškųjų tėvų ir apima viską, ką galima gauti iš ištobulintų tvarinių patyrimo. Kodėl žmogus turėtų dejuoti dėl savosios tokios žemos prigimties ir priverstinės evoliucinės karjeros, kada tie patys Dievai privalo patirti tolygų patyrimą iki to laiko, kada jie yra laikomi patirtiškai verti ir kompetentingi galutinai ir visiškai valdyti savo visatos sferas!
5. Sūnų Šeimininkų ryšys su visata
(240.3) 21:5.1 Šeimininko Mykolo galia yra neribota, kadangi yra kilusi iš patirto susivienijimo su Rojaus Trejybe, neabejotina, kadangi yra kilusi iš to, kad jis yra sukaupęs realų patyrimą kaip patys tie tvariniai, kurie yra pavaldūs tokiai valdžiai. Septinkarčio Sūnaus Kūrėjo suverenumo prigimtis yra aukščiausia, nes:
(240.4) 21:5.2 1. Apima Rojaus Dievybės septinkartį požiūrį.
(240.5) 21:5.3 2. Įkūnija laiko-erdvės tvarinių septinkartį požiūrį.
(240.6) 21:5.4 3. Tobulai sintezuoja Rojaus požiūrį ir tvarinio požiūrį.
(240.7) 21:5.5 Šitas patirtinis suverenumas šitokiu būdu apima visą Dievo Septinkarčio dieviškumą, kulminaciją pasiekdamas Aukščiausiojoje Būtybėje. O septinkarčio Sūnaus asmeninis suverenumas yra toks pat, kaip tas ateities suverenumas, kurį turės Aukščiausioji Būtybė, kuri kada nors bus užbaigta, sudarantis, kaip jis iš tiesų ir sudaro, Rojaus Trejybės galios ir valdžios, galinčios pasireikšti tarp konkrečių laiko ir erdvės ribų, visą įmanomą turinį.
(240.8) 21:5.6 Pasiekus aukščiausią vietinės visatos suverenumą iš Sūnaus Mykolo dingsta galia ir galimybė sukurti tvarinių būtybių visiškai naujus tipus dabartiniame visatos amžiuje. Bet tai, jog Sūnus Šeimininkas praranda galią kurti visiškai naujas būtybių kategorijas, visiškai netrukdo jau sukurtos ir atsiskleidžiančios gyvybės tobulinimo darbui; šita milžiniška visatos evoliucijos programa tęsiasi be pertrūkio ar apribojimo. Tai, kad Sūnus Šeimininkas įgijo aukščiausią suverenumą, reiškia asmeninio atsidavimo atsakomybę puoselėti ir administruoti viską, kas buvo sumodeliuota ir sukurta ir kas bus vėliau sukurta tų, kurie šitokiu būdu buvo sumodeliuoti ir sukurti. Su laiku gali išsivystyti įvairių būtybių beveik begalinė evoliucija, bet nuo šiol protingų tvarinių visiškai naujų modelių arba tipų nebeatsiras tiesiogiai iš Sūnaus Šeimininko. Tai yra nusistovėjusios administracijos pirmasis žingsnis, pradžia, bet kurioje vietinėje visatoje.
(241.1) 21:5.7 Septinkarčio save padovanojančio Sūnaus iškėlimas į savosios visatos neabejotiną suverenumą reiškia per amžius nusitęsusio neužtikrintumo ir santykinės sumaišties pabaigos pradžią. Po šito įvykio tai, ko nebebus galima kada nors sudvasinti, bus sugriauta; tai, ko nebebus galima kada nors suderinti su kosmoso tikrove, galiausiai bus sunaikinta. Kada begalinio gailestingumo ir bevardės kantrybės atsargos bus išeikvotos, stengiantis laimėti sferos valinių tvarinių ištikimybę ir atsidavimą, tada įsivyraus teisingumas ir teisumas. Tai, ko nebegali atstatyti gailestingumas, tą galiausiai sunaikins teisingumas.
(241.2) 21:5.8 Mykolai Šeimininkai yra patys aukščiausieji savo pačių vietinėse visatose, po to, kada kartą jie būna įtvirtinti aukščiausiaisiais valdovais. Tie nedideli jų valdžios apribojimai yra tokie apribojimai, kurie yra neatskiriami nuo tam tikrų jėgų ir asmenybių kosminėje ikiegzistencijoje. Šiaip jau šitie Sūnūs Šeimininkai savo atitinkamose visatose yra aukščiausieji savo valdžia, atsakomybe, ir administracine galia; jie yra kaip Kūrėjai ir Dievai, aukščiausieji iš tikrųjų visuose daiktuose. Kas susiję su konkrečios visatos veikimu, tai nėra tokios įžvalgos, kuri pranoktų jų išmintį.
(241.3) 21:5.9 Po to, kada jis yra iškeliamas į nuolatinio suverenumo statusą vietinėje visatoje, Rojaus Mykolas iki galo valdo visus kitus Dievo Sūnus, veikiančius jo sferoje, ir jam yra leidžiama laisvai valdyti sutinkamai su savo paties samprata apie savo valdų poreikius. Sūnus Šeimininkas savo