Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
Читать онлайн книгу.
iš tiesų siaubinga! – garsiai prataria Lepsijus vokiškai ir užmerkęs akis susmunka į apiplyšusią arabos27 sėdynę lyg ketindamas pasitraukti iš kovos. Bet jau kitą sekundę iššoka iš vežimo, neskaičiuodamas įbruka vežikui į ranką keletą piastrų ir bėga laiptais žemyn prie krantinės, paslysta ant kažkokio vaisiaus žievės, vos nenugriūva. Čia keletas kajikų,28 keliančių į kitą krantą, laukia klientų. Ilgai rinktis netenka, nes tik du flegmatiški valtininkai snaudžia savo valtelėse ir neatrodo labai susirūpinę dėl uždarbio. Johanesas Lepsijus šoka į vieną kajiką ir nevilties kupinu mostu parodo į Stambulo pusę. Jam liko tik šešios minutės, per kurias turi patekti į Seraskeriatą, Turkijos gynybos ministeriją. Net jei valtininkas irkluos iš paskutiniųjų, dešimt minučių užtruks vien kėlimasis per sąsiaurį. Anos pusės krantinėje – tikisi nekantrusis keleivis – tikriausiai stovi keletas karietų. Nuo ten jam prireiks dar penkių minučių, kad atsidurtų prie ministerijos. Jei viskas vyks sklandžiai, išeis penkiolika minučių, atėmus šešias – jis vėluos devynias minutes! Labai nemalonu, bet gal dar nieko.
Žinoma, aplinkybės klostosi nepalankiai. Irkluotojas plukdo laivelį venecijietiškai, nei riksmai, nei maldavimai neišmuša jo iš melancholiškos ramybės. Valtis sūpuojasi, bet pirmyn beveik nejuda.
– Stipri srovė, efendi, prasideda jūros potvynis, – aiškina vėjų nugairintas turkas. Prieš likimą jis bejėgis. Negana to, jiems prieš nosį praplaukia žvejybos kateris, taip jie praranda dar dvi minutes. Apimtas visiško bejėgiškumo, koks tik gali ištikti žmogų, besisupantį ant vandens, vokietis nugrimzta į savo mintis. Dėl šios vienos valandos jis kentėjo kelionės vargus, atvyko iš Potsdamo į Konstantinopolį, kasdien apipildavo prašymais Vokietijos pasiuntinį ir ne tik jį, bet ir visų neutralių valstybių atstovus. Dėl šios vienos valandos jis įvairiose miesto vietose lankė iš krašto gilumos atvykusius vokiečius ir amerikiečius, maldavo papasakoti jam kuo daugiau detalių. Dėl šios vienos valandos jis ištisas dienas sėdėdavo amerikiečių Biblijos draugijos biuruose, nedavė ramybės įvairiausiems dvasininkams, gerai apgalvotais aplinkkeliais, kad išvengtų šnipų, susitikdavo su savo draugais armėnais slaptose patalpose, – visa tai tik tam, kad būtų pasirengęs didžiajam susitikimui. O štai dabar likimas jam iškrėtė pokštą, jis net negali laiku atvykti. Nedaug trūksta, kad patikėtum, jog jam trukdo demoniški priešiški vėjai. Kiek vargo kainavo paslaugiam vokiečių korvetės kapitonui iš karinės misijos, kad įvyktų šios derybos. Tris kartus jam buvo pažadėtas susitikimas ir tris kartus atšauktas. Enveras Paša yra Osmanų imperijos karo dievas. Toks nereikšmingas priešas kaip daktaras Johanesas Lepsijus jam kelia tik juoką.
Štai prabėgo dar dešimt minučių. Enveras lieps nebeįleisti ramybę drumsčiančio vokiečio, ir visas reikalas žlugs. Ką gi, žlugs tai žlugs. Ir mano tauta kovoja už išlikimą. Ir virš jos pakibo juodas raitelis su svarstyklėmis rankoje. Kas man darbo tie armėnai? Apgaulingai guosdamas save Johanesas Lepsijus trumpai, sausai sukūkčioja. Ne, tie armėnai jam labai brangūs. Jeigu jis griežtai paklaustų savo širdies, jie jam net brangesni už savąją tautą, kad ir kaip tai atrodytų nuodėminga ir beprotiška. Nuo Abdiulchamido dienų, nuo 1896 metų žudynių, nuo pirmosios kelionės į krašto gilumą, nuo misijų darbo pradžios jis jaučia, kad pats Dievas siunčia jį pas tuos nelaimingus žmones. Tai jo misija šioje žemėje. Prieš akis iškyla jų veidai. Visi žvelgia į jį didžiulėmis armėniškomis akimis. Tokias akis turi tie, kurie išgėrė kančių taurę iki dugno. Tikriausiai tokios buvo Kristaus akys, kai jis kabėjo ant kryžiaus. Gal todėl Lepsijus taip myli šią tautą. Vos prieš valandą jis žvelgė į akis patriarchui, Turkijos armėnų vyriausiajam kunigui, tikriau, nuolat turėjo kreipti žvilgsnį į šalį nuo beviltiškai degančių monsinjoro Zaveno akių. Beje, dėl šio vizito pas patriarchą jis taip susivėlino. Neprotinga buvo dar kartą važiuoti į Perą, į „Tokatliano“ viešbutį persirengti. Pas patriarchą jis turėjo pasirodyti su ilgu juodu apsiaustu, kaip tinka protestantų kunigui. Tačiau prieš Enverą jis kaip tik nenorėjo to pabrėžti, nenorėjo, kad šis lemtingas susitikimas atrodytų šventiškai ir iškilmingai. Jis pažįsta savo priešininkus, Itihado žmones. Paprasta pilka eilutė, šiurkštus kalbos tonas, pasitikėjimas savimi, užuominos apie jėgas, stovinčias tau už nugaros, – štai tinkamas stilius bendraujant su šiais avantiūristais. Taigi dėl visko kalta pilka kasdienė Lepsijaus eilutė.
Jam nereikėjo taip ilgai viešėti pas patriarchą, turėjo atsisveikinti po kelių minučių. Deja, pedantiškumas ir ryžtingas tikslo siekimas nebuvo jo stiprioji pusė. Net organizuodamas pagalbą armėnams po Abdiulchamido skerdynių jis daugiau nuveikė ne protinga taktika, o atkakliai belsdamas į visas duris. Ne veltui jis kartais pasiduoda jaunystės nuodėmei – literatūrinei kūrybai. „Mirties šokis“, „Amžinas žydas“, „Džonas Bulis“ ir taip toliau. Jis mėgsta improvizuoti, pasiduoti akimirkos nuotaikai, tai jo silpnoji vieta, jis tai žino. Štai ir šiandien negalėjo laiku išeiti iš to nelaimingo kunigo.
– Po valandos jūs stovėsite prieš Enverą, – tylus monsinjoro Zaveno balsas liudijo apie daugybę nemiegotų naktų, balsas silpo, kaip silpo jo tautos jėgos. – Jūs stovėsite prieš tą žmogų. Bet ir jūs nieko nelaimėsite.
– Aš nežiūriu į šį reikalą taip pesimistiškai, monsinjore, – bandė jį guosti Lepsijus.
Monsinjoras pertraukė jo žodžius rankos mostu, reiškiančiu skausmą ir neviltį.
– Šiandien sužinojome, kad po Zeituno, Aintabo, Marašo ir kitų vietovių bus tremiami ir rytų Anatolijos vilajetų žmonės. Išskyrus Mažosios Azijos vakarinę dalį, kol kas neliečiamas tik Alepas ir Aleksandretės pajūris. Jūs geriau už kitus žinote, kad tremtis yra sunkesnė ir ilgiau trunkanti kankiniška mirtis. Sako, kad iš Zeituno gyventojų jau nebeliko gyvų.
Patriarcho žvilgsnis buvo toks, kad Johanesas Lepsijus neišdrįso prieštarauti.
– Nesiimkite to, kas neįmanoma, pasistenkite dėl įmanomų dalykų. Gal jums pavyktų, nors aš tuo ir netikiu, įkalbėti juos, kad atidėtų Alepo ir pajūrio ruožo deportacijas. Kiekviena diena yra laimėjimas. Kalbėkite apie vokiečių visuomenės reakciją, apie spaudą, kuriai jūs teikiate informaciją. Bet, svarbiausia, venkite vieno dalyko: nekalbėkite apie moralę! Tokiems kaip jie tai sukels tik juoką. Laikykitės faktų. Grasinkite ekonominėmis sankcijomis, tai daro didžiausią poveikį. O dabar, brangus sūnau, priimkite mano palaiminimą kilniam darbui! Tepadeda jums Kristus!
Lepsijus palenkė galvą, bet patriarchas plačiai peržegnojo jam krūtinę.
Ir štai jis sėdi vos vos judančioje valtyje, supasi Auksinio Rago bangose, valtininkas abejingai, lyg apie kažką susimąstęs, panardina irklą, vėl jį iškelia. Kai galų gale priplaukia prie kranto, pamato, jog prabėgo daugiau kaip dvidešimt minučių. Vos žvilgtelėjęs į krantinę Johanesas Lepsijus nustemba, jog nėra nė vienos karietos. Jis isteriškai nusijuokia, nes už visų šių rafinuotų kliūčių slypi daugiau nei atsitiktinumas. Priešiškos jėgos mėto jam po kojomis pagalius, nes jis rūpinasi armėnų reikalais, o jie, matyt, turi vykti taip, kaip likimo numatyta. Jis jau nebesižvalgo karietos ir pradeda bėgti, kad ir kaip tai netinka senam, stambiam, visiems į akis krentančiam vyrui. Tiesa, nubėga jis netoli. Stambulo aikštes ir gatves užtvindžiusi didžiulė, kažkokią šventę švenčianti minia. Tarp vėliavomis papuoštų namų, iščiustytų parduotuvių ir kavinių stumdydamiesi plaukia tūkstančiai žmonių su fesais ir tarbušais, fanatiškais, riksmo iškreiptais veidais. Kas gi atsitiko? Gal prie Dardanelų pavyko sumušti priešą, sąjungininkų kariuomenę? Lepsijus prisimena, kad naktimis dažnai girdi tolimų pabūklų šūvius. Sunkioji anglų laivyno artilerija garsiais šūviais skinasi kelią į Konstantinopolį. Paskui prisimena, kad šiandien kažkokių jaunaturkių revoliucijos įvykių metinės. Gal minima diena, kai komitetas žudynėmis pašalino iš kelio politinius priešus ir pagaliau užgrobė valdžią. Minia siaučia ir riaumoja per daug negalvodama, kas
Araba – vežimas (turk.).
Kajikas – laivelis, valtis (turk.).