Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
Читать онлайн книгу.
ekscelencija, ateinu pas jus slegiamas didelio rūpesčio. Esu įsitikinęs, kad jūsų rango karvedys nepadarys nieko, kas galėtų pažeminti jo vardą istorijoje.
– Žinau, pone Lepsijau, – nuolankiai ir kuo maloniausiai atsako Enveras, – kad jūs atvykote čionai ir norėjote šio pokalbio, norėjote išgirsti paaiškinimą minėtu klausimu. Nors manęs laukia tūkstančiai svarbių reikalų, esu pasirengęs skirti jums tiek laiko, kiek reikės, ir suteikti jums visas reikalingas žinias.
Lepsijus šią auką priima reikšdamas savo didžiausią dėkingumą.
– Nuo tada, kai aš ir mano draugai vadovaujame vyriausybei, – pradeda generolas, – visada stengėmės remti armėnų bendruomenę ir suteikti jai visas teises. Galioja senieji susitarimai. Jūsų draugai armėnai kuo nuoširdžiausiai sveikino mūsų revoliuciją ir kaip įmanydami prisiekinėjo mums ištikimybę. Bet paskui staiga sulaužė visas priesaikas. Mes ilgai žiūrėjome į tai pro pirštus, kol kilo pavojus osmanų tautai, kuria remiasi visa mūsų valstybė. Juk mes gyvename Turkijoje, ar ne? Bet kai prasidėjo karas ir vis dažniau ėmė reikštis valstybės išdavystės, neištikimybės, sąmokslų atvejai, kai armėnų kareiviai pradėjo neregėtu mastu dezertyruoti, kai kilo atviras maištas, – noriu jums priminti didįjį Zeituno maištą, – buvome priversti imtis priemonių, kitaip būtume praradę teisę vadintis tautos vyriausybe ir dalyvauti kare.
Lepsijus linksi galva, regis, tuoj tuoj patikės generolo žodžiais.
– Jūsų ekscelencija, kurie valstybės išdavystės ir neištikimybės atvejai buvo teisiškai įrodyti?
Enveras plačiai skėsteli rankomis, lyg norėdamas pasakyti, jog nusikaltimų tiek daug, kad ir nesuskaičiuosi.
– Konspiracija su Rusija. Užtenka tik prisiminti, kaip Sazonovas Peterburgo Dūmoje gyrė armėnus. Be to, sąmokslai su Prancūzija ir Anglija. Intrigos, špionažas, viskas, ką tik galima įsivaizduoti.
– Ar dėl šių atvejų vyko teismo procesai?
– Karo lauko teismai, suprantama. Ir jūsų šalyje būtų lygiai taip pat. Neseniai buvo nuteista penkiolika pavojingiausių nusikaltėlių, jiems viešai įvykdyta mirties bausmė.
„Naivus įžūlumas“, – konstatuoja Lepsijus mintyse. Jis atsilošia bandydamas suvaldyti savo drebantį balsą:
– Kaip žinoma, šie penkiolika armėnų vyrų buvo suimti dar prieš karą, todėl jie negalėjo būti kalti dėl valstybės išdavystės ir teisiami pagal karo metų įstatymus.
– Mes atėjome iš revoliucijos, – nei iš šio nei iš to atsako generolas ir pralinksmėja kaip vaikas, prisiminęs malonias išdaigas. – Mes puikiai žinome, kaip tai daroma.
Lepsijus nuryja stiprų žodelį apie tą jų revoliuciją, atsikrenkščia ir užduoda dar vieną klausimą:
– O armėnų visuomenės veikėjai, intelektualai, kuriuos suėmėte Stambule ir vėliau ištrėmėte, ar jie irgi buvo kaltinami valstybės išdavimu?
– Supraskite, kad čia, prie pat Dardanelų fronto, negalime toleruoti net galimų išdavikų.
Johanesas Lepsijus nieko į tai neatsako, jis įsikarščiuoja ir pereina prie pagrindinio klausimo:
– O Zeitunas! Labai norėčiau sužinoti jūsų požiūrį į Zeituno įvykius, jūsų ekscelencija.
Nepriekaištingas Envero Pašos mandagumas kiek prigęsta, jis kalba oficialesniu tonu:
– Zeituno sukilimas buvo vienas iš didžiausių ir niekšiškiausių maištų turkų imperijos istorijoje. Kovoje su maištininkais mūsų daliniai, deja, patyrė didelių nuostolių, nors negaliu jums išskaičiuoti jų atmintinai.
– Mano žinios apie Zeituną visai kitokios nei jūsų ekscelencijos. – Lepsijus smogia šį smūgį pabrėždamas kiekvieną skiemenį. – Mano žiniomis, sąmyšį sukėlė ne vietos gyventojai, o apskrities ir sandžako administracija, ilgus mėnesius provokuodama ir spausdama armėnus. Aš sužinojau, kad viskas prasidėjo nuo menkniekio, kurį galėjo sureguliuoti policijos būrys, tuo tarpu kelių tūkstančių kariškių įsikišimas kiekvienam sąžiningam žmogui sako, jog tai buvo iš anksto apgalvota klasta.
– Jums suteikė klaidingą informaciją, – nepajudinamai mandagiai atsako generolas. – Ar galiu sužinoti, kas jus taip informavo, pone Lepsijau?
– Taip, kai kuriuos šaltinius aš paminėsiu, bet iš karto turiu pasakyti, kad tai ne armėniški šaltiniai. Man žinomi kai kurių vokiečių konsulų memorandumai, skaičiau liudijimus misionierių, kurie savo akimis matė baisiausius žiaurumus. Galų gale, turiu išsamią ataskaitą apie esamą padėtį, rašytą Amerikos pasiuntinio pono Morgentau.
– Ponas Morgentau, – išdidžiai pastebi Enveras, – yra žydas. O žydai visada fanatiškai palaiko tautinių mažumų pusę.
Nuo šio elegantiško pasipūtimo Lepsijus sustingsta. Jam pradeda šalti rankos ir kojos.
– Svarbu ne Morgentau, o faktai, jūsų ekscelencija. Faktų jūs negalite paneigti. Šimtai tūkstančių žmonių jau išvaryti į tremtį. Valdžios įstaigos tvirtina, jog tai perkėlimas. Bet aš galiu patvirtinti, kad tai, švelniai tariant, piktnaudžiavimas žodžiais. Ar galima valstiečių, amatininkų, miestiečių, kultūros žmonių tautą vienu plunksnos brūkštelėjimu perkelti į Mesopotamijos dykumą, į smėlio okeaną, kurio vengia net klajoklių beduinų gentys? Be to, ir šis tariamas tikslas yra tik apgavystė. Nes vietos valdžia deportaciją vykdo taip, kad nelaimingi žmonės per pirmąsias aštuonias kelionės dienas miršta iš bado, troškulio ir nuo ligų arba išeina iš proto, kad stipresnius vyrus ir berniukus nužudo kurdai ar banditai, dažnai ir kariškiai, kad jaunos moterys ir mergaitės tiesiog siūlomos grobti ir prievartauti.
Generolas klauso mandagiai ir įdėmiai, bet iš jo abejingo veido matyti: tokius banalius plepalus aš kasdien girdžiu dešimtis kartų. Marškinių rankogalis, kurį jis moteriška ranka patraukia iš švarko rankovės, jam atrodo svarbesnis dalykas.
– Tai labai apgailėtini dalykai! Bet didžiulės armijos vadovas atsakingas už karo veiksmų zonos saugumą.
– Karo veiksmų zonos! – sušunka Lepsijus, tačiau greitai susivaldo, bando kalbėti ramiu Envero tonu. – Karo veiksmų zona yra vienintelis naujas niuansas. Visa kita – Zeitunas, valstybės išdavimas, intrigos – jau seniai žinomi dalykai. Visu tuo meistriškai naudojosi Abdiulchamidas, kai imdavosi smurto prieš armėnus. Aš esu vyresnis už jus, jūsų ekscelencija, ir mačiau tai savo akimis. Bet kai pagalvoju apie deportacijas, turiu pripažinti, kad ir senasis nusidėjėlis nepasiekė tiek daug. Palyginti su naujaisiais metodais jis buvo diletantas, naivus kaip vaikas. Ką gi, jūsų partija, jūsų ekscelencija, atėjo į valdžią tik todėl, kad kruvinus sultono laikus žadėjo pakeisti teisingumu, vienybe, progresu. Juk panašiai vadinasi ir jūsų komitetas.
Šis smūgis per drąsus, neapgalvotas. Johanesui Lepsijui minutėlę atrodo, kad gynybos ministras atsistos ir nutrauks pokalbį. Bet Enveras ramiai sėdi, jo draugiškumo nedrumsčia nė menkiausias šešėlis. Jis netgi su pasitikėjimu pasilenkia prie pašnekovo:
– Aš jus irgi norėčiau kai ko paklausti, pone Lepsijau. Laimė, Vokietija neturi arba turi labai nedaug vidaus priešų. Bet sakykime, kad aplinkybės pasikeičia ir vidinių priešų atsiranda. Sakykime, Elzaso prancūzai, lenkai, socialdemokratai, žydai, ir jų vis daugėja. Ar tada jūs, pone Lepsijau, nepritartumėte bet kokiai priemonei, kuri jūsų tautą, sunkiai kovojančią, apsuptą daugybės išorinių priešų, padėtų išvaduoti nuo vidaus priešo? Ar jums atrodytų labai žiauru tiesiog suimti dalį gyventojų, keliančių grėsmę pergalei, ir išsiųsti juos visus į tolimas, negyvenamas vietas?
Johanesas Lepsijus turi iš paskutiniųjų laikytis, kad nepašoktų, nepradėtų skeryčioti rankomis:
– Jei