Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
Читать онлайн книгу.
Bet kas leidžiasi į politiką, turi turėti dvi savybes. Pirmiausia, savotišką lengvabūdiškumą, panieką mirčiai, o tai yra beveik tas pat, ir antra – nepalaužiamą tikėjimą priimtais sprendimais.
Pastorius Lepsijus atsistoja, beveik pagal rytiečių papročius sukryžiuoja ant krūtinės rankas. Dievo siųstas armėnų tautos angelas sargas atrodo apgailėtinai. Iš kišenės karo nosinė, viena kelnių klešnė užsirietusi vos ne iki kelių, kaklaryšis vis labiau slenka į šoną. Pensnė stiklai aprasojo.
– Maldauju jus, jūsų ekscelencija, – jis lenkiasi prieš sėdintį Enverą, – užtenka to, kas įvyko iki šios dienos! Vidiniam priešui, kuris iš tikrųjų nėra joks priešas, jūs davėte tokią pamoką, kokią sunku rasti istorijoje. Šimtai tūkstančių kankinasi ir miršta Rytų šalių vieškeliuose. Padarykite tam galą šiandien pat! Liepkite sustabdyti tremčių įsakymus! Žinau, kad dar ne visi vilajetai ir sandžakai ištuštėjo. Vokiečių pasiuntinio ir pono Morgentau prašymu jūs sustabdėte dideles deportacijas vakarinėje Mažojoje Azijoje, o mano prašymu pagailėkite šiaurės Sirijos, Alepo, Aleksandretės, Antiochijos ir pajūrio! Pasakykite: gana! Ir aš, grįžęs į Vokietiją, šlovinsiu jūsų vardą.
Generalisimas keletą kartų kantriai prašo jį sėstis, bet pastorius lieka stovėti.
– Pone Lepsijau, jūs pervertinate mano galimybes, – pagaliau paaiškina jis. – Vyriausybės įsakymo vykdymas yra pono vidaus reikalų ministro reikalas.
Vokietis nusiima pensnė nuo užraudusių akių.
– Apie įsakymo vykdymą mes ir kalbame. Ne ministras, ne vali ir ne mutesarifas vykdo nurodymus, o šiurkštūs, beširdžiai pavaldiniai ir žemesnieji karininkai. Ar jūs, ar ministras norite, kad moterys gimdytų ant pliko kelio ir tuoj pat lazdomis būtų verčiamos eiti toliau? Ar jūsų nurodymu didžiuliai kelio ruožai užversti gendančiais lavonais, o Eufratas pilnas mirusiųjų kūnų? Puikiai žinau, kaip vykdomi įsakymai.
– Pagirtina, kad jūs taip gerai pažįstate padėti šalies viduje, – kiek suminkštėja Enveras. – Priimsiu jūsų raštiškus siūlymus, kaip pagerinti padėtį, viską patikrinsiu.
Bet Lepsijus tik išskėčia rankas:
– Pasiųskite ten mane! Tai mano pirmas pasiūlymas! Net senasis sultonas aną kartą neatmetė mano idėjos. Leiskite man organizuoti tremtinių perkėlimą. Dievas suteiks man jėgų. O patyrimo turiu daugiau nei kas nors kitas. Iš Osmanų valstybės nepareikalausiu nė vieno piastro. Visas reikalingas lėšas gausiu pats. Mane remia vokiečių ir amerikiečių labdaros draugijos. Kartą man jau pavyko organizuoti didelę pagalbos akciją, esu įsteigęs daug našlaičių namų ir ligoninių, padėjau įkurti daugiau kaip penkiasdešimt ūkio įmonių. Nors dabar karas, padarysiu ne mažiau, o gal ir daugiau, po poros metų man padėkosite, jūsų ekscelencija.
Šį kartą Enveras Paša klausosi ne tik atidžiai, kaip jam įprasta, bet ir su įtampa. Tačiau dabar Lepsijus pamato ir išgirsta tai, ko iki šiol dar nebuvo regėjęs. Berniokišką generolo veidą perkreipia ne pašaipus žiaurumas ir ne cinizmas. Ne, Lepsijus dabar išvysta ledinį veidą žmogaus, „įveikusio bet kokį sentimentalumą“, veidą, nežinantį, kas yra sąžinės priekaištai ir kaltės jausmas, jis žvelgia į dailų, taisyklingą veidą jam nepažįstamos, tačiau stulbinančios veislės, mato siaubingą, beveik nekaltą naivumo įsikūnijimą, visišką bedievystę. Ir kokia jėga jame slypi, kad net nepajėgi jo neapkęsti?
– Jūsų kilnūs tikslai man įdomūs, – kalba Enveras tarytum pritardamas pastoriui, – tačiau, žinoma, turiu juos atmesti. Kaip tik šie jūsų ketinimai rodo, kad iki šiol mes nesupratome vienas kito. Jei leisiu užsieniečiui teikti armėnams pagalbą, sukursiu precedentą, pateisinantį svetimšalių asmenų, kartu ir užsienio valstybių kišimąsi. Taip aš paneigčiau visą savo politiką, turinčią pamokyti armėnų bendruomenę, kokių pasekmių gali turėti užsienio pagalbos troškimas. Armėnai nesuprastų manęs. Iš pradžių aš juos baudžiu už išdavikiškus siekius ir svajones, o paskui siunčiu vieną iš įtakingiausių jų draugų ir vėl žadinu tuos pat jų siekius ir svajones. Ne, mano mielasis pone Lepsijau, negaliu leisti, kad užsieniečiai darytų jiems gerus darbus. Armėnai turi pamatyti, kad vieninteliai jų geradariai esame mes.
Pastorius susmunka į minkštakrėslį. Baigta! Visiškas pralaimėjimas! Daugiau nėra apie ką kalbėti. Jei šis žmogus būtų tik piktas, svarsto jis, jei jis būtų ir pats velnias… Bet jis ne piktas, jis ne velnias, jis net savotiškai vaikiškai simpatiškas, šis nepermaldaujamas masinių žudynių įkvėpėjas. Lepsijus susimąstęs ne iš karto suvokia įžūlų Envero pasiūlymą, ištartą draugišku tonu:
– Ir aš norėčiau jums kai ką pasiūlyti, pone Lepsijau. Rinkite lėšas, surinkite Amerikos ir Vokietijos pagalbos draugijose daug pinigų. Surinktas lėšas atiduokite man. Aš jas panaudosiu taip, kaip jūs to norite, kaip jūs ketinate jas panaudoti. Tačiau turiu dar kartą pabrėžti, kad neleisiu to kontroliuoti nei vokiečiams, nei jokiems kitiems užsieniečiams.
Jei Johanesas Lepsijus nebūtų toks sustingęs, būtų nusikvatojęs. Juokinga vien pagalvojus, kaip surinktos lėšos būtų panaudotos Envero Pašos nurodymu. Pastorius tyli. Jis pralaimėjo. Nors ir prieš šį pokalbį neturėjo didelių vilčių, dabar jam atrodo, jog pasaulis griūva. Nenorėdamas parodyti savo jausmų pastorius pasitempia, truputį apsitvarko drabužius, nosine nusišluosto prakaituotą kaktą ir atsistoja.
– Nenorėčiau manyti, jūsų ekscelencija, kad valanda, kurią man skyrėte, neduos nė menkiausių rezultatų. Šiaurės Sirijoje ir pajūryje šimtai tūkstančių krikščionių gyvena labai toli nuo karo zonos. Jūsų ekscelencija, žinoma, nemanote, kad verta imtis prieš juos kokių nors priemonių, kurios būtų visiškai betikslės.
Jaunas karo dievas, Marsas, dar kartą nusišypso rodydamas baltus dantis:
– Būkite tikras, pone Lepsijau, mūsų vyriausybė vengs bet kokio nereikalingo žiaurumo.
Iš abiejų pusių tai tik tuščios frazės, beprasmiška komedija, šis pokalbis kaip visos panašios derybos baigiasi be konkrečių sprendimų. Enveras Paša nepadarė nė mažiausios nuolaidos. Jis spręs, kokie žiaurumai nereikalingi. Tačiau ir Lepsijus ištarė paskutinius žodžius aiškiai suvokdamas jų tuščią skambesį, norėdamas kaip nors baigti pokalbį. Generolas, priešingai negu pastorius, dabar atrodo ypač dailus ir pasitempęs. Jis praleidžia svečią pirma savęs, palydi jį keletą žingsnių ir žvelgia svirduliuojančiam pastoriui iš paskos kiek nustebęs, sustingusiu veidu. Svečias lyg aklas apgraibomis eina plačiu koridoriumi su plevėsuojančiomis durų užuolaidomis.
Enveras Paša įeina į Talaato Bėjaus kabinetą. Valdininkai pašoka nuo kėdžių. Jų veidai spindi iš susižavėjimo. Vis dar negęsta kone mistiška meilė šiam švelniam karo dievui, ją rodo net popieriuose paskendę valdininkėliai. Kaip ir visur, čia sklinda šimtai herojiškų pasakų apie jo nepaprastą narsą. Kai per karą Albanijoje artilerijos pulkas pakėlė maištą, Enveras su cigarete lūpose atsistojęs prie patrankos vamzdžio ir sušukęs maištininkams, kad jie padegtų patrankos dagtį. Švelnūs tarsi šilkiniai Envero bruožai žmonėms atrodo kaip mesijo aureolė. Jis paties Dievo siųstas prikelti Osmano, Bajazeto ir Suleimano imperiją. Generolas pasveikina valdininkus šūksniu, kuris sukelia dar didesnį susižavėjimo protrūkį. Paslaugios rankos puola atidaryti duris daugybės kanceliarijų, per kurias galima patekti į Talaato Bėjaus darbo kambarį. Sunkiai ministro figūrai kambarys per mažas. Kai jis pakyla nuo stalo, pečiais užstoja langą. Didžiulė ministro galva prie smilkinių pražilusi. Veido bruožai rytietiški, lūpos putlios, virš jų maži juodi ūseliai. Stačia apykaklė veržia dvigubą pagurklį. Medvilninė raštuota liemenė, galbūt rodanti ištikimybę ir atvirumą, užtempta ant didelio pilvo. Visada, kai Talaatas Bėjus pamato savo bendrininką, antrąjį dumvirato narį, jam kyla noras tėviškai uždėti leteną šiam malonėmis apdovanotam jaunuoliui ant peties. Kiekvieną kartą nuo tokio intymaus