Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
Читать онлайн книгу.
duonos, bulvių. Galbūt Enveras, neleisdamas jam vykti į Anatoliją, išgelbėjo jį nuo ligos paaštrėjimo. Bet ką čia veikia „Tokatliano“ viešbučio durininkas? Nuo kada jis nešioja kailinę karininko kepurę? Gal jį atsiuntė Enveras? Viešbučio durininkas mandagiai įteikia jam teskere, pasą kelionei į centrinę Turkiją. Pase Napoleono nuotrauka ir Napoleono parašas. Iš tikrųjų, prie besisukančių viešbučio durų jo jau laukia tremtinių kolona. Čia visi jo draugai, Davtianas ir kiti. Jie linksmai jam moja. Žmonės atrodo puikiai, nusprendžia pastorius. Net ir baisiausia tikrovė, kai susiduri su ja akis į akį, turi kažką guodžiančio. Eisena sustoja prie upės kranto po pasvirusių uolų skardžiu. Jie netgi statosi palapines. Gal Enveras slapčia daro vieną kitą nuolaidą? Kai visi susėda, prie jo prieina aukštas armėnas, apsivilkęs dumblu aptaškyta eilute. Jis kalba keista, pakilia laužyta vokiečių kalba:
– Žiūrėk! Ši siautulinga upė – tai Eufratas. O čia – mano vaikai. Ištiesk savo kūną nuo vieno kranto iki kito, kad mano vaikai turėtų tiltą pereiti upę!
Lepsijus apsimeta, kad tai tik juokai, ir atsako:
– Jums ir jūsų vaikams teks kiek palaukti, kol aš paūgėsiu.
Jis iš tiesų pradeda nepaprastai greitai augti. Jo rankos ir kojų pėdos ima tiestis į begalinę tolumą. Dabar jis galėtų visai lengvai įvykdyti armėno reikalavimą. Bet nespėja to padaryti, nes Johanesas Lepsijus praranda pusiausvyrą ir vos nenukrinta nuo suolo.
– Tai iš tiesų siaubinga, – sako jis pats sau šiandien jau antrą kartą.
Bet dabar jis kalba labiau apie jį kamuojantį troškulį. Pasipurto, nubėga prie artimiausios smuklės ir, nepaisydamas gydytojų įspėjimų, godžiai išgeria saldaus limonado su ledu. Pasijunta geriau ir nedelsdamas ima kurti naujus drąsius planus.
– Nepasiduosiu, – juokiasi jis mažai ką suvokdamas.
Šis beprasmiškas juokas reiškia, jog skelbiamas karas Enverui Pašai.
Tą minutę asmeninis Talaato Bėjaus sekretorius perduoda budinčiai pašto ir telegrafo tarnybų vadovybei vyriausybės telegramas, kuriose kalbama apie Alepą, Aleksandretę, Antiochiją ir pajūrį,
Šeštas skyrius
DIDYSIS SUSIRINKIMAS
Nuo anos dienos, kai orusis Alepo vali Dželalas Bėjus atsisakė vykdyti vyriausybės atsiųstus tremties įsakymus savo valdose, nuo anos pavasario dienos daugiau nebuvo jokių kliūčių, jokių nemalonių precedentų Envero ir Talaato politikoje armėnų tautos atžvilgiu. Aiškia, gerai apgalvota tvarka imperijos gubernatoriai gaudavo ministerijos pranešimus, vėliau ateidavo konkretūs nurodymai, kaip vykdyti tai, kas įsakyta. Biurokratinis aparatas, kad ir kaip keista, dirbo stebėtinai tiksliai, džiugindamas valdininkų širdis. Provincijų vali, vos gavę pranešimą, sušaukdavo į skubų pasitarimą sandžakų, iš kurių susideda jų vilajetas, mutesarifus. Į šiuos pasitarimus dar kviesdavo ir aukščiausius srities kariškius. Jo ekscelencija vali paša toks ir toks pradėdavo pasitarimą maždaug tokiais žodžiais: „Ponai susirinkusieji, jums skiriama keturiolika dienų įvykdyti nurodytas operacijas. Per tiek laiko mūsų vilajetą gyvi ar mirę turi palikti paskutiniai perkeliamųjų gyventojų būriai. Jūs esate atsakingi, kad įsakymas būtų įvykdytas tiksliai ir greitai jau vien todėl, kad aš esu įsipareigojęs ponui vidaus reikalų ministrui.“
Tada susirinkusiems pateikdavo svarstyti planą, kuriame būdavo nurodyta trėmimo eiga ir eilės tvarka. Mutesarifai galėjo siūlyti pataisas ir patobulinimus, generolas duodavo nurodymus dėl palydos ir žandarų skaičiaus. Maždaug po valandos buvo galima eiti į pirtį ar kavinę, kartais šventiškas vaišes surengdavo pats vali. Mutesarifai grįždavo į savo rezidencijas ir procedūra kartodavosi iš naujo. Jie savo ruožtu sušaukdavo pasitarimą, į kurį susirinkdavo atskirų apskričių, sudarančių sandžaką, vadovai – kaimakamai. Pakviesdavo ir vietos karo komendantą, aišku, jau nebe generolą. Peržiūrėdavo vali planą ir jį patikslindavo atsižvelgdami į vietos sąlygas. Sandžako pasitarimas trukdavo ilgiau negu pirmasis, aukštesnio lygmens. Po jo ponai irgi eidavo į pirtį ar kavinę, keikdami šiurkščiais turkiškais keiksmais šunsnukius armėnus, kurie karo metu kelia tiek nepatogumų.
Paskui ateidavo kaimakamų eilė. Jie apskričių miestuose sušaukdavo miudirus, valsčių viršininkus, tačiau šie posėdžiai nebūdavo iškilmingai vadinami „pasitarimais“. Miudirai dažniausiai būdavo jauni žmonės, išskyrus nedaugelį žilabarzdžių, kurių karjera įstrigo ties civilinės tarnybos majoro laipsniu. Kaimakamas jiems sakydavo tą patį, ką vali buvo sakęs mutesarifui, o mutesarifas kaimakamui, tik, žinoma, per daug nerinkdamas žodžių:
– Jums skiriama tiek ir tiek laiko. Iki tada mūsų valsčiaus ribas turi palikti paskutinė tų nešvarių kiaulių banda. Viskas turi vykti kaip sviestu patepta. Jūs už tai atsakote. Kas nesusidoros, atiduosiu teismui. Nenoriu, kad mane išvarytų į pensiją už svetimas nuodėmes.
Ką jau kalbėti apie tremtinius, miudirams kliūdavo sunkiausia šių tragiškų prisirengimų našta. Valsčiai, kuriuos jie valdė, dažnai apimdavo didelius plotus, geležinkelio beveik nebuvo, telegrafo linijų nedaug, o kelionė vežimu siaubingais keliais ir kalnų perėjomis – tikra kankynė. Taigi nelikdavo nieko kita kaip dienas ir naktis sėdėti balne, kad laiku sukeltum ant kojų kiekvieną kaimą, kuriame gyvena armėnai. Laiku? Tas laikas kartais būdavo vidurnaktis prieš iškeldinimą. Vali, mutesarifui ir kaimakamui bepigu įsakinėti ir užkrauti atsakomybę, gyvenant mieste tai vieni juokai. Bet jei tavo valsčiuje devyniasdešimt septynios gyvenvietės, kaimai, kaimeliai ar sodybos, kuriose gyvena armėnai, viskas atrodo kitaip. Ne vienas miudiras, nemokantis daryti stebuklų ir ne per daug stropus, ryždavosi tiesiog „pamiršti“ vieną ar kitą tolimą mažą kaimelį. Daugelis miudirų taip pasielgdavo iš geraširdiško tingumo, kuris, kaip žinome, yra vienas svarbiausių žmogiškos veiklos variklių. Kiti iš to geraširdiško tingumo neblogai pasipelnydavo. Už miudiro „užmaršumą“ mokėdavo gerus pinigus, nes armėnų mažas žmogus, net valstietis, nėra beturtis. Tokie pažeidimai pavojingi tik ten, kur yra nuolatinis žandarmerijos postas. Zaptijai irgi norėjo pasipelnyti, o koks verslas pelningesnis už legalų plėšimą, kai valdžia į tai užmerkia akis? Tiesa, tremtinių turtas turėjo atitekti valstybės iždui. Tačiau visi gerai žino, kad iždas neturi pakankamai priemonių įgyvendinti šį kilnų tikslą, be to, reikėjo skatinti įsakymo vykdytojų uolumą.
Selamlikuose, kavinėse, pirtyse, provincijų susibūrimų vietose modernūs žmonės, tai yra tie, kurie skaito laikraščius, supranta vieną kitą tarptautinį žodį, Smirnoje ar Stambule buvo matę prancūzų komediją, o ne vien senąjį turkų šešėlių teatrą, žino Bismarko ar Saros Bernar vardus, – visi šie „inteligentai“, vidutinis sluoksnis besąlygiškai rėmė Envero antiarmėnišką politiką, tuo tarpu paprasti turkų žmonės, kaimiečiai ar eiliniai miestiečiai žiūrėjo visai kitaip. Keliaudami su pranešimais miudirai dažnai stebėdavosi, kai kaime, kuriame jie paskelbdavo apie ištrėmimą, armėnai ir turkai susirinkdavo į vieną būrį ir kartu verkdavo. Jie negalėdavo atsistebėti, kai prie armėnų namų kūkčiodama stovėdavo jų kaimynų turkų šeima ir žiūrėdama, kaip per savo senų namų slenkstį tylėdami ir sausomis akimis išeina pasmerktieji, ne tik šaukdavo jiems: „Alachas tebūnie jums maloningas“, bet ir įduodavo kelionei maisto ir net didelių dovanų, tokių kaip ožką ar krovininį mulą. Miudirai kartais matydavo, kaip toji kaimynų šeima lydėdavo vargšus armėnus keletą mylių. Miudirams tekdavo pakelti ir tai, kad jų tautiečiai puldavo jiems po kojomis maldaudami:
– Palik juos pas mus! Jie ne mūsų tikėjimo, bet geri žmonės. Jie mūsų broliai. Palik juos čia pas mus!
Kas iš to? Net ir geriausias miudiras galėjo nusileisti tik viename kitame atokiausiame kaimelyje ir slapčia palikti keletą prakeiktos rasės atstovų, pasislėpusių, kenčiančių mirtiną baimę.
Kiti klupinėdami ėjo kaimo takeliais,