Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
Читать онлайн книгу.
o turkiškuose tik porą kartų pasirodė atsargios oficialių įstaigų užuominos. Ter Haikazunas, nesižvalgydamas į šalis, dirbo įprastus darbus. Dėstė mokykloje, laikė iškilmingas pamaldas, keliavo po parapijas. Kunigas pasistengė, kad ir šiais metais įvyktų nuo senų laikų įprasta piligriminė kelionė į šventojo Tomo vienuolyną, kai pagal labai seną paprotį būtų aukojama mataho auka – pjaunamas avinėlis. Tiesa, šiais metais Ter Haikazunas nieko neaiškindamas atšaukė didžiąją liaudies šventę, kurią po aukojimo žmonės su muzika ir šokiais švęsdavo iki pat ryto.
Suprantama, kad europiečiai Žiuljetė ir Gonzaga, matydami tokią ramią vietinių autoritetų laikyseną, gyveno visai be rūpesčių. Vieną dieną Žiuljetė tiesiai ir atvirai pasakė vyrui:
– Iki rudens, mielasis, aš neliksiu čia su tavimi. Man vis neramiau darosi dėl Prancūzijos. Pastarosiomis dienomis dažnai galvoju apie motiną.
Ilgas, mįslingas Gabrielio žvilgsnis leido jai suprasti, kad jos žodžiai įžūlūs ir beprasmiški.
Gabrielis Bagratianas ir toliau keliavo po kaimus tyrinėdamas padėtį. Jis net praplėtė savo tyrinėjimų apimtį. Keliaudamas į pietų pusę dažnai nujodavo už Svedijos, šiaurėje po ilgos kelionės kartą pasiekė Beilaną, ištuštėjusią turtingų Aleksandretės armėnų vasarvietę. Vieną kartą išdrįso nukeliauti į Antiochiją. Oronto tiltą saugojo keletas zaptijų, nors anksčiau tiltas nebūdavo saugomas. Sargybiniai nepareikalavo iš Gabrielio dokumentų, praleido jį visiškai ramiai. Akimirką jam pasirodė, kad ir kitos sargybų užkardos be kliūčių praleistų ekipažą su Žiuljete ir Stefanu. Gal išsigelbėjimas daug paprastesnis negu jam atrodo?
Bet kai įžengė į naują hiukiumeto31 informacijos biurą, didžiulis skelbimas jam parodė, kad padėtis kur kas blogesnė. Nė vienam armėnui, skelbė plakatas, neleidžiama parduoti bilietų į traukinį ar pašto vežimą. Dar grėsmingiau atrodė tolesnės eilutės: „Armėnų bendruomenės atstovas, pasirodęs už savo gyvenamosios vietos ribų be paso ir kelionės dokumentų, turi būti suimtas ir pristatytas į artimiausią deportacijos stovyklą.“
Šį negailestingą įsakymą, susidedantį iš kelių punktų, pasirašė Mustafa Abdulas Halil Bėjus, narsiojo Dželalo įpėdinis, regis, daug klusnesnis valdžiai nei jo pirmtakas. Nepaisydamas grėsmės Bagratianas iš lėto nuėjo į turgų. Siaura, visada sausakimša gatvė šį kartą buvo beveik tuščia, nedaugelis žmonių atrodė išsigandę ir nuliūdę. Nors trėmimai dar nebuvo jų palietę, armėnų pirklių krautuvės buvo uždarytos, galėjai pamanyti, kad jų iš viso niekada ir nebuvo. Bet ir musulmonams nebuvo ko džiaugtis. Pirmasis šešėlis, kurį metė ant imperijos armėnų persekiojimas, buvo staigus turkiškų popierinių pinigų nuvertėjimas. Jau kiek laiko pirkliai nenorėjo imti užmokesčio auksu ar sidabru, todėl šie gėdingi metalai greitai dingo iš prekybos. Ekonomikos išminčiai Stambulo ministerijose painiai aiškino šią, rodos, niekuo nepagrįstą ir tokią netikėtą nuvertėjimo paslaptį. Bet kad pinigų apyvarta gali būti susijusi su moralės vertybių kaina, to iki šiol nė vienas ekonomikos išminčius nėra supratęs. Antiochijos turkai lėtai, nedrąsiai slankiojo po turgavietę, kurioje telkšojo balos, klanai, gulėjo krūvos šiukšlių; ši vieta atrodė kaip purvina priemiesčio gatvelė.
Senoviniai agos Rifaato Bereketo namų vartai buvo uždaryti. Gabrielis kelis kartus pabeldė plaktuku į variu apkaustytus medinius vartus, bet niekas neatsiliepė. Vadinasi, aga dar negrįžęs iš kelionės po Anatoliją. Nors Gabrielis žinojo, kad ši kelionė skirta padėti armėnų tautai, vis dėlto tai, kad neužtiko savo draugo ir tėvo draugo namuose, kėlė jam liūdesį.
Grįžęs Gabrielis nusprendė būsimų kelionių metu neperžengti Musa Dago srities ribų. Mat tėviškės kalnas juo toliau, juo labiau stebėtinai jį ramino. Kas rytą, atidarius langą ir pasveikinus kalną, siela prisipildydavo šventiškos, nesuprantamos nuostabos. Masyvus kalnas kiekvieną valandą įgaudavo vis kitokią išvaizdą: čia atrodydavo kietas ir standus, čia saulės nušviestas lengvas rūkas ištirpdydavo jį ir paversdavo pūkų kamuoliu. Visi šie amžinai besikartojantys pasikeitimai teikė Gabrieliui jėgų ir drąsos pakelti tas kankinamas mintis, kurios nuo pastoriaus Aramo Tovmasiano atvykimo neleido jam užmigti. Bet vos pasitraukęs iš Musa Dago šešėlio netekdavo drąsos apie visa tai galvoti.
Tuo tarpu jo kelionės po kaimus davė neblogų vaisių. Jis gavo tai, ko norėjo – gana išsamų vaizdą ne tik apie šių valstiečių, sodininkų, šilkverpių augintojų, šerpių audėjų, bitininkų ir medžio drožėjų gyvenimą ir jų darbus, bet galėjo pažvegti ir į jų šeimų santykius bei gilesnes sielos sritis. Tai ne visada būdavo lengva. Daugelis tėvynainių iš pradžių laikė jį išdidžiu svetimšaliu, nors juos rišo nuosavybė ir giminystė. Avetisas Bagratianas jiems, žinoma, buvo artimesnis, nors nekalbus keistuolis beveik su niekuo nebendravo, net su Grikoru, Ter Haikazunu ar mokytojais, o į kaimus nusileisdavo labai retai. Bet jis gulėjo Johunoluko kapinėse tarp jų mirusiųjų. Vis dėlto laikui bėgant pasitikėjimas Gabrieliu augo, didėjo net ir slaptos viltys – tai, ko jie iš jo laukė. Efendi, be abejo, didelis žmogus, gerai pažįsta užsienį, turkai jo prisibijo, žinodami, koks tai įtakingas vyras. Kol jis gyvena Johunoluke, galbūt šiuos kaimus aplenks baisiausias likimas. Niekas aiškiai nesuvokė, ko vertos visos šios viltys. Bet buvo ir kitokių nuojautų. Nors apie ateitį Gabrielis kalbėjo taip pat mažai kaip ir kiti, vis dėlto kai kas jo akyse, jo nerime, jo klausimuose, jo užsirašinėjamose pastabose įžvelgdavo kažkokį tikslą, ypatingą veiklumą, skiriantį jį nuo visų kitų. Vos Gabrieliui pasirodžius, visų akys nukrypdavo į jį. Daugelis kviesdavo jį į namus. Nors kambariai, kaip įprasta šiuose kraštuose, būdavo beveik tušti, jį dažnai stebindavo švara ir jaukumas. Plūkto molio grindys išklotos švariais patiesalais, sėdėdavo ant sofų, užklotų gerais kilimais. Tik neturtingiausiųjų tvartai ir gyvenamieji kambariai būdavo po vienu stogu. Sienos toli gražu nebuvo nuogos. Šalia šventųjų paveikslų žmonės pasikabindavo kokią seną iliustraciją ar paveikslėlį iš kalendoriaus. Ne viena šeimininkė puošdavo kambarius – didelė retenybė Rytuose – šviežiomis gėlėmis plokščiose vazose. Svečiui atsisėdus priešais jį statydavo medinį stalelį su dideliu cino dubeniu, prikrautu sausainių, medaus korių ir saldžių pyragėlių su sūriu. Gabrielis prisiminė šiuos labai saldžius gardumynus nuo vaikystės laikų Johunoluke. Anuomet tai buvo uždraustas malonumas, nes tėvai neturėjo žinoti, kad tarnai su mažuoju Gabrieliu dažnai lankosi kaimo namuose. Dabar Gabrielio skrandis nuo tokių gausių vaišių kartais sutrikdavo, ypač kai tekdavo vaišintis dar ir melionais bei cukruotais vaisiais. Atsisakyti vaišių būtų mirtinas įžeidimas šeimininkams. Jis gelbėdavosi imdamas maitinti saldumynais vaikus, kuriuos šeimininkai visada jam parodydavo, o pats tik retkarčiais įsidėdavo kąsnį į burną. Kėlė graudulį, kad vaikai, ypač mažiausieji, buvo labai gerai prižiūrimi ir mylimi. Moterys rūpestingai ir su pasididžiavimu stengėsi, kad vaikų marškinėliai, švarkeliai ar prijuostės būtų kuo švariausi. Žinoma, vaikams paaugus, moterys nebegalėdavo sukliudyti, kad berniukai iš karinių žaidimų ir medžioklių Damladžko tarpeklyje dažnai grįždavo visiškai sulaukėję.
Dažnai lankydamasis kaimuose Gabrielis Bagratianas įsigijo nemažai draugų. Ištikimiausias tarp jų buvo solidus vyras Čaušas Nurhanas. Tai reiškė „seržantas Nurhanas“. Čaušas Nurhanas prie pietinio kelio, einančio į Johunoluką, turėjo stambiausią amatų įmonę, nusileidžiančią nebent tik Tovmasiano statybinei įmonei. Jis laikė šaltkalvystės dirbtuvę, kalvę, balnų dirbtuvę ir račių dirbtuvę, gaminusią kangni, tose vietose įprastus dviračius vežimus. Pagaliau buvo dar ir slapta uždara šventovė, kurioje jis dirbdavo be liudininkų. Pašvęstieji žinojo, kad jis toje patalpoje remontuoja medžioklinius šautuvus ir gamina jiems tinkamus šovinius. Tačiau ši jo veikla buvo slepiama – pirmiausia nuo zaptijo Ali Nazifo, kad šis neapskųstų valdžiai. Čaušas Nurhanas buvo senas kareivis, likęs armijoje ilgiau už kitus. Jis tarnavo septynerius metus, buvo fronte ir Anatolijos pėstininkų pulko didžiosiose Brusos kareivinėse. Jo
Hiukiumetas – valdžia, vyresnybė (turk.).