Nuotaka paštu. Linda Howard
Читать онлайн книгу.
į vandenį per greitai ir per giliai.
– Bet juk greitai ir iškyli.
– Gerai, tiek to.
Jos nusišypsojo patenkintos pokalbiu ir Madelina nuėjo į savo kabinetą su laikraščiu rankoje. Jiedvi su Kristina mėgo viena kitą šmaikščiai pašiepti, bet išlaikė draugiškus santykius. Madelina seniai suprato, kad tokie pokalbiai patinka toli gražu ne visiems. Kelis vaikinus dar paauglystėje tokios jos kalbos įžeidė, supykdė arba išgąsdino ir pirmos nedrąsios draugystės greitai baigėsi. Užvaldyti hormonų audrų paaugliai per daug skaudžiai reaguodavo į šmaikščias Madelinos replikas apie jų ką tik suvoktą vyriškumą. Ji susimąsčiusi atsiduso– padėtis ir dabar buvo nelabai pasikeitusi.
Madelina įsispoksojo į stalą. Jis buvo pasibjaurėtinai, netgi gėdingai švarus ir tuščias. Tikriausiai jokio skirtumo, ar likusią dienos dalį ji prasėdės darbe, ar išeis namo. Greičiausiai niekas nė nepastebėtų, kad jos nėra, nebent išeidama pati visiems praneštų. Arba jai nesant kas nors imtų ieškoti telefonu.
Tai vienas iš privalumų, kai esi savininko įseserė. Nuobodulys, deja, privalumas menkas. Madelina kankinosi neturėdama ką veikti. Artinosi ta diena, kai turės pabučiuoti Robertui į skruostą ir padėkojus už darbą mandagiai jo atsisakyti.
Gal netgi reikėtų persikelti kitur. Į Vakarų pakrantę. Arba Fidžį. Robertas neturi verslo reikalų Fidžyje. Kol kas dar ne.
Ji atsivertė laikraštį, atsilošusi kėdėje užsikėlė kojas ant stalo krašto, sukryžiuodama per kulkšnis. Apsispręs vėliau, jau kuris laikas apie tai galvoja, bet niekas nedega, pirma perskaitys laikraštį.
Madelinai patiko kitų miestų laikraščiai, ypač mažesni savaitraščiai, kur daugiau paskalų apie vietos įžymybes nei rimtų problemų. Omahos laikraštis buvo per didelis tokiems draugiškiems plepalams, bet vis tiek galėjai jausti Vidurio Vakarų prieskonį, kuris jai primindavo, kad gyvenimas verda ir už Niujorko ribų. Šis miestas buvo didelis ir pinklus, daugelį savo gyventojų jis tiesiog prarydavo. Madelina domėjosi kitokiais gyvenimo būdais ne todėl, kad nemėgo Niujorko, ji buvo paprasčiausiai smalsi.
Pervertė pasaulio naujienas– jos buvo tokios pat kaip ir Niujorke, peržvelgė Vidurio Vakarų ir vietinius pranešimus, sužinojo, kaip sausra paveikė ūkininkus, kad skerdykloms– pats darbų įkarštis, išsiaiškino, kas vedė ir kas ruošiasi tuoktis. Patikrino pardavimo skelbimus, palygino nekilnojamojo turto kainas Omahoje ir Niujorke– kaip visada nustebo dėl didžiulio jų skirtumo. Skaitant darbo skelbimus dėmesį patraukė vienas pažinčių skyrelyje.
Reikalinga žmona pajėgiam, stipriam ūkininkui. Privalo būti ramaus būdo, patikima, gebanti dirbti rančoje ir norėti vaikų. Amžius – nuo 25 iki 35 metų.
Susidomėjusioms pajėgusis ūkininkas siūlė siųsti laiškus į abonentinę pašto dėžutę Bilingse, Montanoje.
Madeliną suėmė juokas, skelbimas iš karto pažadino vaizduotę, nors ir nebuvo tikra, vertėtų juoktis ar piktintis. Tas vyras nori vienu šūviu nušauti du zuikius: ieško veislinės kumelės ir pagalbininkės rančoje! Vis dėlto jis visiškai atvirai išsakė lūkesčius, kurie atrodė keistai įdomūs po pažinčių skelbimų, kurių ji prisiskaitė Niujorko laikraščiuose ir žurnaluose. Čia nebuvo tokių nublizgintų eilučių kaip „Jautrus Vandenis ieško Naujojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio moters, su kuria kartu galėtų tyrinėti visatos prasmę“, nepasakančių nieko, išskyrus tai, kad rašantysis neturi nė menkiausio supratimo apie rašytinio žodžio aiškumą.
Ką dar, be to, kad yra sąžiningas, galima sužinoti apie rančos savininką iš skelbimo? Amžius– iki penkiasdešimt metų, bet turint omenyje, kad nori vaikų, turėtų būti jaunesnis, galbūt skaičiuojantis ketvirtą dešimtį ar jau sulaukęs keturiasdešimties. Kalba apie vaikus, vadinasi, reikia suprasti, kad yra pajėgus tikrąja to žodžio prasme. Jei ieško ramios žmonos, matyt, ne vakarėlių liūtas. Panašu, jog rimtam, darbščiam ūkininkui reikia žmonos, tik jis neturi laiko jos ieškoti.
Prieš kelis mėnesius ji skaitė straipsnį apie paštu užsakomas nuotakas, tai pasirodė įdomu, tačiau Madelinai nepatiko toks santykių nuasmeninimas. Akivaizdu, kad moterų iš Rytų suporavimo su vakariečiais vyrais verslas klesti, bet vien tuo neapsiriboja. Ūkininkai ir rančų savininkai iš retai gyvenamų valstijų taip pat pradėjo skelbtis spaudoje, nes ten paprasčiausiai trūksta moterų. Tam reikalui netgi skirtas visas žurnalas.
Iš tiesų tai šio skelbimo tikslas toks pat kaip ir tų, kuriuose žodžiai nublizginti, pateikti profesionaliai: kažkam reikia draugijos. Visam pasauliui reikia to paties, nors dažniausiai tai išdėstoma įdomiau ir romantiškiau.
O atsakydamas į skelbimą tiesiog patvirtini, kad sutinki susitikti, panašu į aklą pasimatymą. Tai toks būdas susipažinti. Visi santykiai užsimezga per pirmą pasimatymą, aklas jis ar koks kitoks.
Madelina sulankstė laikraštį apgailestaudama, kad neturi daugiau ką veikti, todėl gilinasi į pažinčių skelbimų problemas.
Galėtų užlipti laiptais ir pasibelsti į Roberto duris, bet iš to– jokios naudos. Robertas nemėgsta būti spaudžiamas, jis nekeis sklandžiai valdomų savo bendrovių rutinos vien tam, kad duotų jai daugiau darbo. Pasiūlė padirbėti pas jį, kad Madelina turėtų nors kokią atramą gyvenime, kai per trumpą laiką prarado ir motiną, ir močiutę. Dabar abu žinojo: šis tikslas jau seniai pasiektas. Tik nepataisomas optimizmas taip ilgai laikė ją šioje vietoje tikintis, kad kokiu nors stebuklingu būdu darbas taps įdomesnis ir labiau priimtinas. Jei ji pasibelstų į Roberto duris, jis atsiloštų kėdėje linksmai kibirkščiuodamas akimis, nors lūpos tokiais atvejais retai kada šypsosi, ir pasakytų: „Tai tavo reikalas, mieloji. Dirbk arba eik namo.“
Taip, atėjo metas imtis ko nors naujo. Širdgėla pamažu virto nepaslankumu, o jį nugalėti dar sunkiau, antraip ji būtų išėjusi iš darbo jau prieš dvejus metus.
Reikalinga žmona.
Madelina vėl paėmė laikraštį ir perskaitė skelbimą. Ne. Ji dar ne tokia beviltiška. O gal? Jai reikia susirasti naują darbą ir pakeisti aplinką, vyro neieško.
Vis dėlto jai dvidešimt aštuoneri, užtektinai subrendusi ir supranta, kad klajokliškas gyvenimas ne jai. Kaip ir gyvenimas didmiestyje, nors beveik visą laiką gyveno įvairiuose miestuose. Užaugo ji Ričmonde ir dievino savaitgalius pas močiutę kaime. Nors ten buvo tik kaimo sodyba, ne tikras ūkis, Madelina vis tiek mėgaudavosi tyla ir ramybe. Jai trūko to ir tada, kai mama ištekėjo darsyk ir jie persikėlė į Niujorką.
Ne, ji nebuvo beviltiška, bet iš prigimties smalsi ir labai troško papramogauti, kol apsispręs, kokio darbo ieškoti ir kur. Tai lyg pirmas pasimatymas. Jei patiks vienas kitam– gerai, jei ne– tai ne. Ji neturi nieko prieš Montaną, o argi nebūtų puiku kada nors papasakoti anūkams, kad ji yra buvusi nuotaka paštu? Jei nieko iš to neišeis– o tai labai tikėtina– niekas nenukentės. Madelina jautėsi daug saugesnė atsakydama į skelbimą rančos savininkui Montanoje nei rašydama kokiam nors rafinuotam miestiečiui.
Pagyvėjusi nuo savo drąsos ji greitai įsuko popieriaus lapą į elektroninę spausdinimo mašinėlę, parašė atsakymą į skelbimą, užrašė adresą ant voko, užklijavo pašto ženklą ir įmetė laišką į pašto vamzdį. Kai tik sidabro spalvos metalinė sklendė prarijo voką, Madelina pajuto keistą tuštumą pilve, tarsi būtų padariusi kažką neįtikėtinai kvaila. Kita vertus, panašiai jautėsi ir tada, kai pirmą kartą atsisėdo prie automobilio vairo. Kai važinėjosi tuo baisiuoju traukinuku atrakcionuose. Ir kai pirmą kartą važiavo į koledžą, skrido lėktuvu, ėjo į pirmą pasimatymą. Panašus jausmas ją apimdavo beveik visada, kai pradėdavo ką nors nauja, bet tai nepranašavo nelaimės. Tiesą sakant, viskas, ką darė pirmą kartą, Madelinai labai patiko. Gal tai geras ženklas?
Vis dėlto… nuotaka paštu? Ji?
Madelina gūžtelėjo pečiais. Nėra ko sukti galvos. Gal net negaus