Nuotaka paštu. Linda Howard
Читать онлайн книгу.
Sulig kiekvienu judesiu iš jo sklido toks geidulingas vyriškumas, kad Madelina iškart pagalvojo apie prakaituotus kūnus ir sujauktas antklodes. Gerasis Dieve, kodėl tokiam vyrui išvis reikia skelbtis, kad ieško žmonos?
Risas buvo mažiausiai metro devyniasdešimt centimetrų ūgio. Geležiniai raumenys išdavė, kad šis stipruolis įpratęs kiekvieną savo gyvenimo dieną dirbti sunkų fizinį darbą. Rudai įdegęs, plaukai, kiek buvo galima įžiūrėti kyšant iš po skrybėlės, tamsiai rudi, beveik juodi. Žandikauliai ryžtingai sukąsti, smakras kvadratinis, burna ryški, su raukšlelėmis kampučiuose. Neišsipuošė važiuodamas jos sutikti, vilkėjo paprastus baltus marškinius atsegtomis ir užraitotomis rankovėmis, senus džinsus, avėjo aptrintus batus. Madelina nepratarė nė žodžio, tik beviltiškai stengėsi sutelkti dėmesį į išvaizdos smulkmenas ir atsigauti nuo ją užgriuvusios jausmų sumaišties.
Jokios susikurtos fantazijos neparengė jos tam, ką dabar patyrė. Kaip elgtis moteriai, pagaliau sutikusiai vyrą, kuris į krūvą sukrautas jos anglis paverčia liepsnojančiu, riaumojančiu pragaru? Madelinai pirmiausia šovė mintis bėgti kiek kojos neša, bet ji neįstengė pajudėti iš vietos.
Risui pirmiausia šovė mintis, kad mielai paimtų ją į lovą, bet jokiu būdu ne į žmonas.
Ji buvo kaip tik tokia, kokios jis nenorėjo sutikti: elegantiška, rafinuota miesto moteris, tikriausiai neturinti nė menkiausio supratimo apie gyvenimą rančoje. Viskas, nuo švelnių kaip šilkas šviesių plaukų iki brangių batelių nosių, akivaizdžiai tai liudijo.
Ji vilkėjo baltos, kelionėje ne pačios praktiškiausios spalvos drabužius ir atrodė nepriekaištingai švari, nė viena aprangos raukšlė negadino išvaizdos. Sijonas siauras ir tiesus, šiek tiek virš kelių, tad atidengė kvapą gniaužiančias kojas. Risas pajuto, kaip vien į jas žiūrint įsitempė raumenys. Didžiausiomis pastangomis, beveik skausmingai jis prisivertė pakelti žvilgsnį ir apstulbo pamatęs akis.
Po laisvu, prie sijono priderintu švarkeliu Madelina vilkėjo aptemptą sodriai mėlyną palaidinę, nuo kurios akys taip pat turėjo spindėti melsvai, bet taip nebuvo. Žiūrint į jas Risui atrodė, kad jis skęsta. Tos akys buvo pilkos, labai pilkos, be jokio mėlyno atspalvio. Ir spindėjo tokia švelnia šiluma, net ir dabar, išplėstos iš… nerimo? Nelabai suprato, ką reiškia tokia veido išraiška, bet galiausiai pastebėjo, kad mergina išblyškusi ir sustingusi, o rankinė voliojasi ant žemės.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.