Nuotaka paštu. Linda Howard
Читать онлайн книгу.
patraukė pečiais.
– Keletas dalykų. Kaip sakai, matyt, atėjo metas.
– Sakei „iš pradžių“. O apie ką paskui?
Robertas nepraleisdavo pro ausis nė menkiausios užuominos. Madelina šypsodamasi pripylė į taures vyno.
– Šį šeštadienį skrendu į Montaną.
Jo akyse žybtelėjo susidomėjimas.
– O kas laukia Montanoje?
– Žmogus.
– Koks žmogus?
– Vyriškis vardu Risas Dankanas. Yra galimybė susituokti.
Blyškiai žalių Roberto akių žvilgsnis kartais būdavo aštrus it skustuvo ašmenys, dabar tokiu žvilgsniu jis ir žvelgė į Madeliną.
– Pasakei taip, tarsi praneštum orų prognozę, – tarė jis ramiu balsu. – Gal galėtum išreikšti procentais? Kokia tikimybė, kad ištekėsi? Keturiasdešimt procentų? Penkiasdešimt?
– Nežinau. Sužinosiu, kai su juo susitiksiu.
Robertas suko šakute spagečius. Tai išgirdęs atsargiai padėjo ją į lėkštę ir giliai įkvėpė. Madelina susidomėjusi stebėjo jį. Tai buvo vienas iš tų itin retų atvejų, kai jai pavyko pamatyti Robertą tikrai nustebusį.
– Nori pasakyti, kad dar nesi jo mačiusi? – tyliai paklausė jis.
– Ne. Mes susirašinėjome, bet nebuvome susitikę. Galbūt nepatiksime vienas kitam. Tiesą sakant, labai maža tikimybė, kad viskas baigsis vestuvėmis. Sinoptikų terminais kalbant, didelių permainų neprognozuojama.
– Tačiau tai įmanoma.
– Taip. Norėjau, kad tai žinotum.
– Kaip su juo susipažinai?
– Aš jo nepažįstu. Šiek tiek apie jį žinau, nelabai daug.
– Tai kaip pradėjote susirašinėti?
– Jis išspausdino skelbimą laikraštyje, kad ieško žmonos.
Robertas atrodė priblokštas, išties netekęs žado. Pajutusi jam gailestį Madelina užpylė tiršto aštraus padažo ant jo spagečių, kol šie dar neataušo, nes jis, regis, buvo visai juos užmiršęs.
– Tu atsakei į pažinčių skilties skelbimą? – galiausiai paklausė jis įtemptu balsu.
Ji linktelėjo ir sutelkė dėmesį į savo lėkštę.
– Taip.
– O varge, ar supranti, kaip tai pavojinga?! – užriaumojo Robertas kilstelėjęs nuo kėdės.
– Taip, suprantu. – Ji patapšnojo jam ranką. – Būk geras, sėskis ir valgyk. Juk nepultum į paniką, jei pasakyčiau, kad susipažinau su kuo nors vienišių bare Manhatane, o tai daug rizikingiau nei susitikti su rančos savininku iš Montanos.
– Sveikatos požiūriu – taip, bet reikia pagalvoti apie daugelį kitų dalykų. O jeigu jis koks smurtautojas? Jeigu yra bausmę atlikęs nusikaltėlis arba sukčius? Ką iš tikrųjų tu apie jį žinai?
– Jis tavo amžiaus, trisdešimt ketverių. Turi rančą centrinėje Montanoje, išsiskyręs, vaikų neturi. Laiškus siunčiau į pašto dėžutę Bilingse.
Iš aštraus Roberto žvilgsnio Madelina suprato, kad jis įsiminė kiekvieną jos pasakytą smulkmeną. Žinojo– apie Risą Dankaną įbrolis iškapstys viską, todėl norėjo protestuoti, bet galiausiai nusprendė, jog neverta. Kol jis sulauks ataskaitos, ji jau bus pasimačiusi su ponu Dankanu ir susidariusi apie jį nuomonę. Madelina nė kiek nenustebo, kad Robertas taip išsigando ir nori ją apsaugoti, bet nematė jokio reikalo leistis saugoma. Tiesmuki pono Dankano laiškai įtikino, kad jis sako nepagražintą tiesą ir jam nusispjaut, kaip tai atrodo kitiems. Jai patiko, jog nereikia spėlioti, kiek nuoširdūs vyro žodžiai.
– Gal dar galiu tave perkalbėti, kad ten nevyktum? – pasiteiravo Robertas. – Arba bent jau atidėtum susitikimą?
– Ne. – Madelina nusišypsojo, o pilkos jos akys spindėjo iš nekantrumo. – Man taip smalsu, kad vos galiu ištverti.
Robertas atsiduso. Madelina buvo smalsi kaip katė, nors atrodė truputį tingi. Ji nelakstė visur kaišiodama nosį, bet vis tiek išsiaiškindavo viską, kas jai būdavo įdomu. Robertas suprato, kodėl ji neatsispyrė perskaičiusi to vyro skelbimą apie žmonos paiešką. Madelina taip susidomėjo, kad iš karto nusprendė turinti su juo susitikti. Jei jau neįmanoma jos atkalbėti, bent pasistengs išsiaiškinti, ar jai negresia joks pavojus. Jai dar neįlipus į lėktuvą jis žinos, ar tas Risas Dankanas nebuvo teistas, tegul tik dėl automobilio statymo neleistinoje vietoje. Jei pastebės bent menkiausią ženklą, kad Madelina nebus visiškai saugi, Robertas neleis jai išskristi, net jei prireiktų surišti.
Tarsi perskaičiusi jo mintis Madelina palinko į priekį. Veide vėl pražydo angeliška šypsena, kurią pamatęs Robertas iš karto suklusdavo. Kai tik ji nutaiso tokį veidelį– arba siaubingai pyksta, arba būna sumaniusi kokią eibę, ir kai jis pagaliau susigaudo, kas dedasi, būna jau per vėlu.
– Jeigu pradėsi kištis į mano asmeninį gyvenimą, tai bus ženklas, kad ir aš galiu taip elgtis su tavimi, – saldžiai sučiulbėjo ji. – Man regis, tau reikia pagalbos renkantis moteris.
Su ja menki juokai. Madelina niekada neapgaudinėdavo ir negrasindavo, nebent tikrai būdavo pasiruošusi savo grasinimus įvykdyti. Netaręs nė žodžio Robertas išsitraukė iš kišenės baltą nosinę ir pamojavo ja pasiduodamas.
2
Lėktuvas nusileido Bilingse šiek tiek anksčiau nei planuota. Madelina įdėmiai apžiūrėjo būrelį žmonių, atėjusių pasitikti šio skrydžio keleivių, bet nepastebėjo vienišo vyriškio, kuris galėtų laukti jos. Ji su palengvėjimu atsikvėpė, džiaugdamasi dėl atidėto nuosprendžio vykdymo. Pati stebėjosi, kad taip jaudinasi. Naudodamasi proga įlėkė į moterų tualetą, o išėjusi išgirdo savo vardą, šaukiamą per garsiakalbį:
– Madelina Paterson kviečiama prie informacijos stalo. Madelina Paterson kviečiama prie informacijos stalo.
Širdis pradėjo plakti smarkiau, bet visai maloniai. Jai patiko laukimo jaudulys. Pagaliau atėjo ta akimirka. Ji mirė iš nekantrumo.
Nors ir jaudindamasi, Madelina ėjo lengvais, neskubriais žingsniais. Akys spindėjo iš pasitenkinimo. Bilingso oro uostas su dideliu fontanu buvo daug gražesnis už daugumą kitų, aplinka maloniai ramino. Ji dar šiek tiek nerimavo, bet išoriškai to nebuvo matyti.
Tikriausiai ten stovi jis, atsirėmęs į informacijos stalą. Buvo su kaubojiška skrybėle ir ji gerai neįžiūrėjo veido, bet atrodė švariai apsirengęs ir pasitempęs. Madelina netikėtai šyptelėjo. Juk tai beviltiškos neįgyvendinamų svajonių paieškos. Jie susipažins, elgsis civilizuotai, pabus kartu visą dieną, o rytoj ji paspaus jam ranką, pasakys, kad maloniai praleido laiką– tuo viskas ir baigsis. Jie bendraus mandagiai ir ramiai, kaip jai ir patinka…
Jis atšlijo nuo stalo, išsitiesė ir atsigręžė į ją. Madelina pajuto jo įtemptą žvilgsnį.
Ji žinojo žodžio pritrenktas reikšmę, bet pirmą kartą pati išgyveno tokį jausmą. Atsaini eisena pasikeitė, Madelina sustojo. Stovėjo sustingusi vidury oro uosto ir neįstengė žengti nė žingsnio. To dar niekada nebuvo, ji visiškai prarado savitvardą ir nieko negalėjo padaryti. Jautėsi priblokšta, tarsi gavusi spyrį į pilvą. Širdis daužėsi it pašėlusi skausmingu ritmu. Madelina ėmė negiliai, trūkčiojamai kvėpuoti, rankinė išslydo iš rankos ir dusliai nukrito ant grindų. Jautėsi kaip kvailė, bet tiek to. Ji niekaip neįstengė atitraukti nuo jo akių.
Tai paprasčiausias geismas– senas kaip pasaulis. Juk negali būti nieko