Geležies karalienė. Julie Kagawa
Читать онлайн книгу.
pastebėjau, kad tarp kriptų sušmėžavo kažkokia vaiduokliškai balta būtybė. O netrukus į viršų nusklendė moters, įsisupusios į kruviną vienuolės drabužį su gobtuvu, pavidalas. Man vos neplyšo širdis. Suklikusi griebiau Ašą už rankovės, kad sustotų. O kai jis atsisuko, puoliau į glėbį ir įsikniaubiau veidu į krūtinę. Pamyniau visą išdidumą, dar bus laiko pribaigti Ašą, kad atsitempė mane čionai.
– Kas nutiko, Megana? – susirūpinęs paklausė jis ir tvirčiau apkabino.
– Vėlė, – sušnibždėjau ir paklaikusi mostelėjau į tą pusę, kur išvydau baltą pamėklę.
Ašas pasisuko pažiūrėti ir aš netrukus pajutau, jog jis nusiramino.
– Banšė4, – sumurmėjo, vos sulaikydamas juoką. – Anoks čia stebuklas. Jos dažnai sukiojasi aplink kapines iškart po laidotuvių.
Aš nedrąsiai dirstelėjau į tamsoje bepradingstantį pavidalą. Vadinasi, tai ne vėlė. Suirzusi atsidusau ir truputį atšlijau nuo Ašo, bet dar neleidau jam eiti toliau.
– Kiek žinau, banšės turi virkauti prie ligonio patalo, – niūriai pareiškiau, piktu žvilgsniu nulydėjusi vaiduoklišką būtybę. – O kodėl šita trinasi čia?
– Todėl, kad senose kapinėse gyva galybė kerų. Turėtum ir pati jausti.
Išties dabar jam pasakius pajutau. Sielvartas, baimė ir neviltis lyg pilka migla dengė viską aplinkui, buvo įsigėrę į antkapius, driekėsi pažeme. Aš įkvėpiau ir kerų priplūdo į nosį, burną. Jie turėjo ašarų sūrumo, priminė nežabotą kankinamą skausmą, sumišusį su juoda mirties ir nežinomybės baime.
– Siaubinga, – išspaudžiau dusdama.
Ašas linktelėjo.
– Man visa tai nelabai rūpi, bet kai kurie iš mūsiškių linkę teikti pirmenybę baimei ir sielvartui. Todėl kapinės juos traukia, ypač naktį.
– Tokius kaip banšės?
– Banšės – mirties pranašės, nenuostabu, kad sukiojasi aplink neseniai supiltus kapus, – aiškino Ašas, vis dar apkabinęs mane. Regis, jam tai patiko (kaip ir man jaukiai tūnoti jo glėbyje). – Bet galime sutikti kapinėse irskeletų, ir baubų, kurių svarbiausias užsiėmimas – šiurpinti mirtinguosius. Gal mudu ir čia vieną kitą pamatysime, tačiau jie paliks tave ramybėje, jeigu nebijosi.
– Per vėlu, – pratrūkau ir man pasirodė, kad Ašas tyliai nusijuokė. Pakėlusi galvą tūžmingai dėbtelėjau į jį, bet į mane žvelgė nekalto avinėlio akys. – Žinok, – pridūriau sugriežusi dantimis ir niuktelėjau į krūtinę, – vėliau nudobsiu tave už tai, kad atsitempei čionai.
– Laukiu nesulaukiu.
– Lauk, lauk. Dar pasigailėsi, kai mane kas nors užpuls ir mano riksmas prižadins net mirusiuosius.
– Iš pradžių užpuolikams teks susidoroti su manimi, – pažadėjo Ašas, sužaibavęs akimis. – Be to, tave gali bandyti sučiupti daugiausia vaikus gąsdinantys vaiduokliai. Įkyrūs, bet nepavojingi. Jie tenori išgąsdinti. – Jis surimtėjo ir prisimerkęs apmetė žvilgsniu kapines. – Iš tikrųjų pavojingas tik Grimas, jeigu, žinoma, šiose kapinėse tokio esama.
– Kas per Grimas? – pasidomėjau ir kaipmat prisiminiau Grimalkiną – išmintingą kalbantį katiną, pasirodantį pačią netikėčiausią akimirką ir reikalaujantį paslaugų už pagalbą. Įdomu, kur jis dabar? Gal po mūsų paskutinių nuotykių sugrįžo į Laukmiškį? Tačiau kapinių Grimas gali pasirodyti esąs išsiviepęs skeletas, įsisupęs į juodą apsiaustą su gobtuvu ir slankiojantis tarp antkapių eilių su dalgiu rankose. Susigūžiau keikdama pernelyg lakią vaizduotę. Vargas man, jeigu pamatyčiau jį. Nors Ašas šalia, pradėčiau taip klykti, jog būtų girdėti net kitame miesto gale.
Staiga nakties tylą išties perskrodė klaikus staugimas. Ašas apmirė, raumenys įsitempė. Veidas įgavo bauginamai ramią žudikišką išraišką. Paskui kapinėse stojo mirtina tyla, tarsi vaiduokliai ir vaikus gąsdinantys baubai būtų bijoję net pakrutėti.
– Leisk spėti. Tai Grimas?
Ašas pasisuko ir tyliai paliepė:
– Eime greičiau.
Mudu pratykinome tarp dar kelių akmeninių mauzoliejų eilių. Aš neramiai dairiausi į antkapius, baimindamasi, kad gali užpulti giltinė, baubas ar dar bala žino koks vaiduoklis. Žvilgsniu ieškojau paslaptingojo Grimo, o paklaikusi iš siaubo vaizduotė piešė vilkolakius, šunis zombius ir dalgiais švytruojančius skeletus, sėlinančius paskui mus alėjomis.
Galiausiai mudu sustojome prie nedidelio akmeninio mauzoliejaus su senoviniu kryžiumi viršuje ir paprastomis medinėmis durimis. Jis neatrodė pernelyg puošnus ar didelis. Tekstas ant plonos plokštelės prie sienos visai nusitrynęs, buvo neįmanoma įskaityti. Būčiau praėjusi pro šalį, jeigu ne Ašas.
– Kas čia palaidoti? – pasidomėjau stengdamasi laikytis atokiau nuo durų, tarsi jos galėtų girgždėdamos atsiverti ir pašiurpinti mane klaikiu reginiu.
Ašas pakilo aptrupėjusiomis granito pakopomis ir uždėjo ranką ant durų.
– Paprasčiausia senukų pora, – paaiškino jis, perbraukęs pirštais per apsilaupiusį medį, nelyginant būtų kiaurai įžiūrėjęs, kas yra kitoje pusėje. Paskui prisimerkęs atsisuko į mane ir paragino: – O dabar lipk čionai, Megana. Negaišk.
Aš susigūžiau iš baimės ir pralemenau:
– Argi mes eisime į vidų?
– Kai tik praversiu duris, Grimas supras, kur mes. Jo pareiga saugoti šias kapines ir jose besiilsinčius palaikus, taigi jis neapsidžiaugs, kad mes drumsčiame mirusiųjų ramybę. Patikėk manimi, tau geriau nelikti čia vienai, kai jis pasirodys.
Širdis pradėjo dar labiau daužytis, aš užlėkiau laiptais ir prigludau prie Ašo, neramiai žvelgdama jam per petį.
– Kas tai per padaras? – paklausiau. – Kodėl negali jo nugalėti arba kuriam laikui paversti mūsų nematomais?
– Ne taip paprasta, – pradėjo kantriai aiškinti Ašas. – Kapinių demonai yra atsparūs magijai ir kerams, jie permato juos kiaurai. Net jeigu Grimą nukausi, nesunaikinsi. Norint tai padaryti, reikia iškasti ir sudeginti tikruosius jo palaikus, o mes neturime tam laiko.
Jis vėl atsigręžė į duris, pašnibždomis ištarė kažkokį žodį ir pastūmęs jas atidarė.
Iš kriptos plūstelėjo karšto oro gūsis, į nosį tvokstelėjo sudvisęs dulkių, pelėsių ir irimo tvaikas. Kai mudu įžengėme vidun ir užtrenkėme duris paskui save, aš aiktelėjau ir įsikniaubiau Ašui į petį. Ankštoje patalpoje buvo karšta kaip krosnyje, mane akimirksniu išmušė prakaitas ir užsidengiau nosį rankove. Kvėpuodama per audinį mėginau numalšinti šleikštulį, kuris sukilo nuo atsivėrusio reginio.
Centre, ant akmeninės pakylos, greta vienas kito gulėjo du skeletai. Pakyla užėmė beveik visą mažą erdvę, taigi palaikai buvo labai arti mūsų. Mano supratimu, pernelyg arti. Kaulai spėjo pagelsti nuo laiko, nebeliko nei odos, nei plaukų, nei audinių… Akivaizdu, kad gerokai čia pragulėjo.
Aš pastebėjau, kad skeletai laikosi už rankų, ilgi susipynę pirštikauliai priminė siaubingą švelnumo parodiją. Ant vieno iš jų prietemoje blausiai sušvito žiedas.
Smalsumas nugalėjo pasibjaurėjimą ir aš pasisukau į Ašą, kuris niūriai apžiūrinėjo negyvėlių porą.
– Kas jie tokie? – tyliai paklausiau, vis dar įbedusi nosį į rankovę.
Ašas
Keltų mitologijos būtybė, apraudanti netrukus mirsiantį žmogų.