Urantijos Knyga. Urantia Foundation
Читать онлайн книгу.
prieš Dievo valdžią didžiausia bausmė (tikrovėje neišvengiama pasekmė) yra egzistencijos, kaip tos valdžios individualaus subjekto, praradimas. Piktybinės nuodėmės galutinė pasekmė yra sunaikinimas. Galiausiai, tokie su nuodėme susitapatinę individai save sunaikina, tapdami visiškai nerealūs dėl to, jog piktybiškai apkabina blogį. Tačiau, tokio tvarinio faktiškas išnykimas yra visada uždelsiamas tol, kol pagal nustatytą teisingumo tvarką, tuo metu galiojančią toje visatoje, ji yra panaudojama iki galo.
(37.1) 2:3.3 Dekretas dėl egzistencijos nutraukimo paprastai yra priimamas pateikiant naujos dieviškosios tvarkos arba epochinį nuosprendį valdai ar valdoms. Tokiame pasaulyje, kaip Urantija, jis būna planetinės dieviškosios tvarkos pabaigoje. Dekretą dėl egzistencijos nutraukimo tokiais momentais gali suderintu veiksmu paskelbti tos sferos visi tribunolai, pradedant planetine taryba, einant aukštyn per Sūnaus Kūrėjo teismus iki Dienų Senųjų nuosprendžio tribunolų. Mandatą dėl sunaikinimo priima supervisatos aukščiausieji teismai po to, kada nusižengusiojo gyvenamojoje sferoje būna patvirtinamas nepaneigiamas kaltinimas; ir kada nuosprendį dėl sunaikinimo patvirtina aukščiau, tada sunaikinimas įvykdomas tiesioginiu veiksmu tų teisėjų, kurie gyvena supervisatos būstinėje ir veikia iš supervisatos būstinės.
(37.2) 2:3.4 Kada šitas nuosprendis yra pagaliau patvirtinamas, tada su nuodėme susitapatinusi būtybė tą patį akimirksnį nustoja egzistavusi tarsi jos niekada ir nebūtų buvusios. Nėra jokio prisikėlimo iš tokios lemties; tai trunka visą laiką ir amžinai. Laiko transformacijos ir erdvės metamorfozės gyvosios energijos tapatybės faktorius suskaido į kosminius potencialus, iš kurių jie kažkada ir atsirado. Kai dėl piktadario asmenybės, tai iš jos yra atimama besitęsiančios gyvybės priemonė dėl to, jog tvarinys nesugebėjo pasirinkti tokios krypties ir priimti tokio galutinio sprendimo, kas būtų užtikrinę amžinąjį gyvenimą. Kada asocijuoto proto pagalba tebesitęsiantis nuodėmės apkabinimas aukščiausią tašką pasiekia visišku savojo aš susitapatinimu su piktybiniu blogiu, tada po gyvybės nutraukimo, po kosminio išskaidymo, tokią izoliuotą asmenybę absorbuoja kūrinijos viršsiela, ji tampa Aukščiausiosios Būtybės besivystančio patyrimo dalimi. Niekada daugiau ji tikrai nebepasirodo kaip asmenybė; jos tapatybė išnyksta tarsi jos niekada ir nebuvo. Asmenybės, kurioje gyveno Derintojas, atveju, patirtinės dvasinės vertybės išlieka toliau gyvenančio Derintojo tikrovėje.
(37.3) 2:3.5 Bet kuriose visatos varžybose tarp tikrovės aktualių lygių, aukštesnio lygio asmenybė galiausiai triumfuos žemesnio lygio asmenybės atžvilgiu. Šito visatos nesutarimo neišvengiama pasekmė yra neatskiriama nuo to fakto, jog kokybės dieviškumas prilygsta bet kokio valinio tvarinio tikrovės arba aktualybės laipsniui. Nesumažintas blogis, visiškas suklydimas, sąmoninga nuodėmė, ir nežabotas piktybinis blogis natūraliai ir automatiškai žudo. Tokie kosminės nerealybės požiūriai gali išlikti visatoje tiktai dėl laikino gailestingumo-pakantumo, laukiant, kol ims veikti teisingumą nulemiantys ir dorumą nustatantys visatos tribunolų teisingo nuteisimo mechanizmai.
(37.4) 2:3.6 Sūnų Kūrėjų valdymas vietinėse visatose yra kūrimo ir sudvasinimo valdymas. Šitie Sūnūs pasišvenčia tam, kad veiksmingai įgyvendintų progresinio mirtingųjų kilimo Rojaus planą, kad perauklėtų maištininkus ir blogai mąstančius, tačiau, kada visos tokios pastangos yra galutinai ir amžiams atstumiamos, tada galutinį dekretą dėl išskaidymo įvykdo jėgos, veikiančios Dienų Senųjų jurisdikcijoje.
4. Dieviškasis gailestingumas
(38.1) 2:4.1 Gailestingumas yra tiesiog teisingumas, sušvelnintas tos išminties, kuri kyla iš žinių tobulumo ir iš to, jog yra visiškai suprantamos ribinių tvarinių silpnybės ir aplinkos kliūtys. “Mūsų Dievas yra kupinas užuojautos, kilnus, galintis ilgai kentėti, ir dosnus gailestingumu.” Dėl to “kas tik besikreipia į Viešpatį, tas tikrai bus išgelbėtas,” “nes jis tikrai atleis su kaupu.” “Viešpaties gailestingumas yra iš amžinai besitęsiančio iki amžinai trunkančio”; taip, “jo gailestingumas trunka amžinai,” “Aš esu Viešpats, kuris įgyvendina meilės kupiną nuoširdumą, nuosprendį, ir teisumą žemėje, nes dėl šitų dalykų aš jaučiu pasitenkinimą.” “Aš nesuteikiu skausmo su noru ir nenuliūdinu žmonių vaikų,” nes aš esu “Gailestingumo Tėvas ir visos paguodos Dievas.”
(38.2) 2:4.2 Dievas yra savaime malonus, natūraliai užjaučiantis, ir visą laiką gailestingas. Ir niekada iš tiesų Tėvo nereikia niekaip įtakoti tam, kad būtų sukeltas jo meilės kupinas gerumas. Tvarinio poreikio visiškai pakanka tam, kad būtų užtikrintas Tėvo švelnaus gailestingumo ir išgelbstinčio maloningumo pilnas tekėjimas. Kadangi Dievas apie savo vaikus žino viską, tai jam yra lengva atleisti. Kuo geriau žmogus supras savo artimą, tuo lengviau jam bus atleisti, net jį mylėti.
(38.3) 2:4.3 Tiktai begalinės išminties įžvalga įgalina teisų Dievą suteikti teisingumą ir gailestingumą tuo pačiu metu ir bet kokioje konkrečioje visatos situacijoje. Dangiškojo Tėvo niekada nedrasko prieštaringi požiūriai į savo visatos vaikus; Dievas niekada nebūna požiūrinių antagonizmų auka. Dievo visažinumas jo laisvą valią nuolat nukreipia į tai, kad pasirinktų tokį visatos elgesį, kuris tobulai, tuo pačiu metu, ir vienodai patenkina visų savo dieviškųjų požymių reikalavimus ir savo amžinosios prigimties begalines savybes.
(38.4) 2:4.4 Gailestingumas yra natūrali ir neišvengiama gėrio ir meilės atžala. Mylinčio Tėvo gera prigimtis galbūt negalėtų sulaikyti išmintingo gailestingumo tarnystės savo visatos vaikų kiekvienos grupės kiekvienam nariui. Amžinasis teisingumas ir dieviškasis gailestingumas kartu sudaro tai, kas žmogiškajame patyrime būtų vadinama sąžiningumu.
(38.5) 2:4.5 Dieviškasis gailestingumas išreiškia sąžiningumo metodą, prisiderinant tarp visatos tobulumo ir netobulumo lygių. Gailestingumas yra Aukštybės teisingumas, adaptuotas besivystančio ribinio situacijoms, amžinybės teisumas, modifikuotas tam, kad patenkintų laiko vaikų aukščiausius interesus ir visatos gerovę. Gailestingumas nėra teisingumo pažeidimas, bet vietoje šito jis yra aukščiausiojo teisingumo reikalavimų supratingas aiškinimas, kada jis yra dorai taikomas pavaldžioms dvasinėms būtybėms ir besivystančių visatų materialiems tvariniams. Gailestingumas yra Rojaus Trejybės teisingumas išmintingai ir su meile suteiktas laiko ir erdvės kūrinių daugialypėms protingoms būtybėms, kaip jį suformuluoja dieviškoji išmintis ir nulemia Visuotinio Tėvo visažinantis protas ir suvereni laisva valia ir visi jo asocijuoti Kūrėjai.
5. Dievo meilė
(38.6) 2:5.1 “Dievas yra meilė”; dėl to jo vienintelis asmeninis požiūris į visatos reikalus visada yra dieviškosios meilės reakcija. Tėvas mus myli pakankamai, kad savo gyvybę padovanotų mums. “Jis priverčia saulę patekėti virš blogio ir virš gėrio ir pasiunčia lietų ant teisingųjų ir ant neteisingųjų.”
(39.1) 2:5.2 Klaidinga apie Dievą galvoti taip, kad jo Sūnų aukos arba jam pavaldžių tvarinių užtarimai jį įtikina mylėti savo vaikus, “nes Tėvas myli jus pats.” Būtent reaguodamas į šitą tėviškąją meilę, Dievas pasiunčia nuostabiuosius Derintojus, kad apsigyventų žmonių prote. Dievo meilė yra visuotinė; “kas tiktai nori, tas gali ateiti.” Jis nori, “kad visi žmonės būtų išgelbėti pažindami tiesą.” Jis “nenori, jog kas nors žūtų.”
(39.2) 2:5.3 Kūrėjai yra patys pirmieji, kurie mėgina išgelbėti žmogų nuo pragaištingų pasekmių, kada jis kvailai pažeidžia dieviškuosius įstatymus. Dievo meilė prigimtimi yra tėviška meilė; dėl to jis kartais iš tikrųjų “mus baudžia mūsų pačių labui, kad mes paragautume jo šventumo.” Net per savo nuožmius išmėginimus prisiminkite, jog “visose mūsų kančiose jis kenčia su mumis.”
(39.3)