Urantijos Knyga. Urantia Foundation
Читать онлайн книгу.
požymiai
(44.1) 3:0.1 DIEVAS yra visur; Visuotinis Tėvas valdo amžinybės apskritimą. Bet vietinėse visatose jis valdo savo Rojaus Sūnų Kūrėjų asmenyse, net tada, kada jis padovanoja gyvybę per šituos Sūnus. “Dievas mums suteikė amžinąją gyvybę, ir šitoji gyvybė yra jo Sūnuose.” Šitie Dievo Sūnūs Kūrėjai yra jo paties asmeninė išraiška laiko sektoriuose ir erdvės besivystančių visatų skriejančių planetų vaikams.
(44.2) 3:0.2 Šie aukšti įasmeninti Dievo Sūnūs yra aiškiai matomi sukurtų protingų būtybių žemesnėms kategorijoms, ir šitaip iš tikrųjų joms yra kompensuojama dėl to, kad jos nemato begalinio, ir dėl to mažiau pastebimo Tėvo. Visuotinio Tėvo Rojaus Sūnūs Kūrėjai yra atskleidimas šiaip jau nematomos būtybės, nematomos dėl absoliutumo ir begalybės, kas yra neatskiriama nuo amžinybės apskritimo ir nuo Rojaus Dievybių asmenybių.
(44.3) 3:0.3 Kūrimas vargu ar yra Dievo požymis; jis yra daugiau jo visuminės esmės pasireiškimas. Ir šita kūrimo visuotinė funkcija amžinai pasireiškia, kada ją sąlygoja ir valdo Pirmojo Šaltinio ir Centro begalinės ir dieviškosios tikrovės visi koordinuoti požymiai. Mes nuoširdžiai abejojame, ar koks nors dieviškosios prigimties bruožas gali būti laikomas ankstesniu už kitus, bet jeigu toks atvejis būtų, tuomet Dievybės kūrimo bruožas eitų anksčiau už visus kitus bruožus, veikimus, ir požymius. Ir Dievybės kūrimo požymio aukščiausiasis taškas yra Dievo Tėvystės visuotinė tiesa.
1. Dievo esamumas visur
(44.4) 3:1.1 Visuotinio Tėvo sugebėjimas būti visur ir tuo pačiu metu sudaro jo esamumą visur. Tiktai Dievas gali būti dviejose vietose, neapribotame skaičiuje vietų, tuo pačiu metu. Dievas vienu ir tuo pačiu metu yra “danguje viršuje ir žemėje apačioje”; kaip Psalmininkas sušuko: “Kur aš iš tikrųjų eisiu iš tavosios dvasios? arba kur aš tikrai pabėgsiu iš tavosios akivaizdos?”
(44.5) 3:1.2 “’Aš esu toks Dievas, kuris yra šalia, o taip pat ir toli nuo čia,’ sako Viešpats. ‘Argi aš neužpildau dangaus ir žemės?’” Visuotinis Tėvas visą laiką yra savo toli nusidriekiančios visatos visose dalyse ir visose širdyse. Jis yra “pilnatvė to, kuris užpildo viską ir viskuo,” ir “kuris padaro viską ir visur,” ir dar daugiau, samprata apie jo asmenybę yra tokia, kad “dangus (visata) ir dangų dangus (visatų visata) jo sutalpinti negali.” Tiesiogine prasme tai yra tiesa, jog Dievas yra viskas ir visur. Bet net ir tai nėra visas Dievas. Begalinysis galiausiai gali būti apreikštas tiktai begalybėje; niekada negalima iki galo suprasti priežasties, analizuojant pasekmes; gyvasis Dievas yra neišmatuojamai didesnis negu kūrinijos, kuri ėmė egzistuoti kaip nevaržomos laisvos valios kūrybinių veiksmų pasekmė, bendra suma. Dievas yra atskleidžiamas per kosmosą, bet kosmosas niekada negali sutalpinti arba aprėpti Dievo begalybės visumos.
(45.1) 3:1.3 Tėvo buvimas be pertrūkio patruliuoja pagrindinėje visatoje. “Jis pasklinda iš dangaus galo, o jo grandinė nusidriekia iki pat dangaus pakraščių; ir nieko nėra paslėpta nuo jo šviesos.”
(45.2) 3:1.4 Tvarinys ne tik egzistuoja Dieve, bet Dievas taip pat gyvena tvarinyje. “Mes žinome, jog gyvename jame, nes jis gyvena mumyse; jis davė mums savo dvasią. Šitoji dovana iš Rojaus Tėvo yra neatskiriamas žmogaus palydovas.” “Jis yra visą laiką esantis ir viską persmelkiantis Dievas.” “Amžinojo Tėvo dvasia yra paslėpta kiekvieno mirtingojo vaiko prote.” “Žmogus ieško draugo, tuo tarpu būtent pats tas draugas gyvena jo paties širdyje.” “Tikrasis Dievas nėra toli nutolęs; jis yra mūsų dalis; jo dvasia kalba iš mūsų vidaus.” “Tėvas gyvena vaike. Dievas visuomet yra su mumis. Jis yra amžinojo likimo vadovaujanti dvasia.”
(45.3) 3:1.5 Teisingai iš tikrųjų buvo pasakyta apie žmogiškąją rasę: “Jūs esate iš Dievo,” nes “tas, kuris gyvena meilėje, tas gyvena Dieve, o Dievas gyvena jame.” Net nusidėdami jūs skaudinate viduje gyvenančią Dievo dovaną, nes blogo mąstymo pasekmes Minties Derintojas būtinai turi patirti su žmogiškuoju protu, kuriame jis yra įkalintas.
(45.4) 3:1.6 Tikrovėje Dievo esamumas visur yra jo begalinės prigimties dalis; Dievybei erdvė nesudaro jokių kliūčių. Dievas yra, tobulai ir be apribojimų, pastebimas tiktai Rojuje ir centrinėje visatoje. Jo buvimo negalima šitaip matyti tuose kūriniuose, kurie skrieja aplink Havoną, nes Dievas apribojo savo paties tiesioginį ir realų buvimą, pripažindamas laiko ir erdvės visatų lygiaverčių kūrėjų ir valdovų suverenumą ir dieviškąsias išimtines teises. Dėl to samprata apie dieviškąjį buvimą apima platų būdų ir galimybių pasireiškimo spektrą, aprėpiantį Amžinojo Sūnaus, Begalinės Dvasios, ir Rojaus Salos buvimo grandines. Taip pat iš tikrųjų nevisada įmanoma atskirti Visuotinio Tėvo buvimą nuo jo amžinųjų lygiaverčių partnerių ir agentūrų veiksmų, taip tobulai jie iš tikrųjų įgyvendina jo nesikeičiančio tikslo visus begalinius reikalavimus. Bet ne taip yra su asmenybės grandine ir Derintojais; čia Dievas veikia unikaliai, tiesiogiai, ir išimtinai.
(45.5) 3:1.7 Visuotinis Kontrolierius Rojaus Salos gravitacijos grandinėse potencialiai yra visatos visose dalyse visais laikais ir tuo pačiu laipsniu, atitikdamas masę, reaguodamas į fizinius poreikius šitam buvimui, ir dėl neatskiriamo nuo visos kūrinijos pobūdžio, kuris priverčia visus daiktus jungtis su juo ir būti jame. Lygiai taip Pirmasis Šaltinis ir Centras iš tikrųjų potencialiai yra Beribiame Absoliute, nesukurtų amžinosios ateities visatų saugykloje. Šitokiu būdu Dievas potencialiai persmelkia praeities, dabarties, ir ateities fizines visatas. Jis yra vadinamosios materialios kūrinijos suvienijimo pirminis pamatas. Šitas nedvasinis Dievybės potencialas visos fizinės egzistencijos lygyje tai vienur, tai kitur tampa aktualu kokios nors vienos iš jo išimtinių agentūrų nepaaiškinamu įsiveržimu į visatos veikimo areną.
(45.6) 3:1.8 Dievo proto buvimas yra abipusiškai susietas su Bendrai Veikiančiojo, Begalinės Dvasios, absoliučiu protu, bet ribiniuose kūriniuose jis yra geriau pastebimas Rojaus Pagrindinių Dvasių kosminio proto visur esančiame veikime. Lygiai taip, kaip Pirmasis Šaltinis ir Centras potencialiai yra Bendrai Veikiančiojo proto grandinėse, taip potencialiai jis iš tiesų yra Visuotinio Absoliuto įsitempimuose. Bet žmogiškosios kategorijos protas yra Bendrai Veikiančiojo Dukrų, besivystančių visatų Dieviškųjų Tarnų, dovana.
(46.1) 3:1.9 Visuotinio Tėvo visur esanti dvasia yra koordinuota su Amžinojo Sūnaus visuotinio dvasinio buvimo funkcija ir Dievybės Absoliuto amžinai trunkančiu dieviškuoju potencialu. Bet nei Amžinojo Sūnaus ir jo Rojaus Sūnų dvasinė veikla, nei Begalinės Dvasios proto padovanojimai neatrodo, kad panaikintų Minties Derintojų, viduje gyvenančių Dievo fragmentų, tiesioginį veikimą savo tvarinių vaikų širdyse.
(46.2) 3:1.10 Kas susiję su Dievo buvimu planetoje, sistemoje, žvaigždyne, ar visatoje, tai tokio buvimo laipsnis bet kokiame sukurtame vienete yra Aukščiausiosios Būtybės besivystančio buvimo laipsnio matas: Jį nulemia tai, jog Dievą masiškai pripažįsta ir jam rodo ištikimybę milžiniška visatos organizacija, einant žemyn iki sistemų ir iki pačių planetų. Būtent dėl to kartais turint viltį apsaugoti ir apginti šituos Dievo brangius buvimo aspektus, kuomet kai kurios planetos (arba net ir sistemos) būna giliai nugrimzdusios į dvasinę tamsybę, tam tikra prasme jos būna karantinuotos ar iš dalies izoliuotos nuo ryšių su kūrinijos didesniais vienetais. Ir visa tai, kaip tas pasireiškia ir Urantijoje, yra pasaulių daugumos dvasiškai gynybinė reakcija apsisaugoti, kiek tik įmanoma, nuo to, kad nereikėtų kentėti izoliacijos pasekmių dėl savavalės, nuodėmingos, ir maištingos mažumos atstumiančių veiksmų.
(46.3) 3:1.11 Nors Tėvas į grandinę tėviškai įtraukia visus savo sūnus—visas asmenybes—bet jo įtaką jiems apriboja tai, kad jų kilmė yra nutolusi nuo Antrojo ir Trečiojo Dievybės Asmenų,