Urantijos Knyga. Urantia Foundation
Читать онлайн книгу.
Tėvas. Nėra jokio kito, išskyrus “vieną Dievą ir visų Tėvą, kuris yra virš visų ir visuose,” “ir jis yra anksčiau už viską ir iš jo susideda viskas.”
(51.4) 3:5.5 Gyvenimo netikrumai ir egzistencijos vingiai nė trupučio neprieštarauja sampratai apie Dievo visuotinę aukščiausiąją valdžią. Visas evoliucinio tvarinio gyvenimas yra apsuptas tam tikrų neišvengiamybių. Apmąstykite štai šitą:
(51.5) 3:5.6 1. Ar drąsa — charakterio stiprybė—pageidautina? Tuomet žmogus iš tiesų turi būti auklėjamas tokioje aplinkoje, kuri priverčia kovoti su sunkumais ir reaguoti į nusivylimus.
(51.6) 3:5.7 2. Ar altruizmas — tarnystė savo bičiuliams—pageidautinas? Tuomet iš tikrųjų gyvenimo patyrimas turi pasirūpinti tuo, kad būtų susiduriama su visuomeninės nelygybės situacijomis.
(51.7) 3:5.8 3. Ar viltis — pasitikėjimo grožis—pageidautina? Tuomet žmogaus egzistencija turi nuolat susidurti su nesaugumu ir pasikartojančiais neužtikrintumais.
(51.8) 3:5.9 4. Ar įtikėjimas — žmogiškosios minties aukščiausias tvirtinimas—pageidautinas? Tuomet žmogaus protas turi iš tiesų atsidurti toje nerimą sukeliančioje sunkioje padėtyje, kur jis visą laiką žino mažiau negu gali tikėti.
(51.9) 3:5.10 5. Ar meilė tiesai ir noras eiti ten, kur ji bevestų, pageidautina? Tuomet žmogus iš tiesų turi užaugti tokiame pasaulyje, kuriame yra paklydimas ir kuriame visada yra įmanomas melas.
(51.10) 3:5.11 6. Ar idealizmas — suvokimas, priartėjantis prie to, kas yra dieviška—yra pageidautinas? Tuomet žmogus tikrai turi kovoti santykinio gėrio ir grožio aplinkoje, tokiomis aplinkybėmis, kurios stimuliuoja nenuslopinamą geresnių dalykų siekį.
(51.11) 3:5.12 7. Ar ištikimybė — atsidavimas aukščiausiajai pareigai—yra pageidautina? Tuomet iš tikrųjų mirtingasis žmogus turi gyventi tarp išdavystės ir pareigos nevykdymo galimybių. Atsidavimo pareigai drąsą sudaro numanomas pražangos pavojus.
(51.12) 3:5.13 8. Ar nesavanaudiškumas — savojo aš užmiršimo dvasia—yra pageidautinas? Tuomet iš tikrųjų mirtingasis žmogus turi gyventi betarpiškai su tuo, jog savasis aš, nuo kurio neįmanoma pabėgti, nenutrūkstamai reikalauja pripažinimo ir garbės. Žmogus negalėtų dinamiškai pasirinkti dieviškojo gyvenimo, jeigu nebūtų tokio savojo aš gyvenimo, kurio reikėtų atsisakyti. Žmogus niekada negalėtų užsikabinti už išgelbstinčio teisumo, jeigu nebūtų jokio potencialaus blogio, kuris kaip kontrastas išaukštintų ir atskirtų gėrį.
(51.13) 3:5.14 9. Ar malonumas — laimės patenkinimas—pageidautinas? Tuomet iš tikrųjų žmogus turi gyventi tokiame pasaulyje, kur skausmo ir panašios kančios alternatyva visą laiką būna patirtinėmis galimybėmis.
(52.1) 3:5.15 Per visą visatą į kiekvieną vienetą žiūrima kaip į visumos dalį. Dalies išlikimas priklauso nuo bendradarbiavimo su visumos planu ir tikslu, nuo nuoširdaus troškimo ir tobulo noro vykdyti Tėvo dieviškąją valią. Vienintelis evoliucinis pasaulis be suklydimo (galimybės neišmintingam sprendimui) būtų toks pasaulis, kuriame nebūtų laisvos protingos būtybės. Havonos visatoje yra milijardas tobulų pasaulių su savo tobulais gyventojais, bet besivystantis žmogus turi teisę klysti, jeigu jis turi būti laisvas. Laisva ir nepatyrusi protinga būtybė galbūt negali būti iš pradžių visuotinai išmintinga. Klaidingo sprendimo (blogio) galimybė tampa nuodėme tiktai tada, kada žmogiškoji valia sąmoningai nusprendžia ir tą suvokdama laikosi apgalvoto amoralaus apsisprendimo.
(52.2) 3:5.16 Visiškas tiesos, grožio, ir gėrio suvokimas yra būdingas dieviškosios visatos tobulumui. Havonos pasaulių gyventojams nereikia santykinių vertybės lygių potencialo tam, kad būtų skatinamas pasirinkimas; tokios tobulos būtybės sugeba identifikuoti ir pasirinkti gėrį, kada nėra jokių kontrastuojančių ir mintį skatinančių moralinių situacijų. Bet visos tokios tobulos būtybės yra, moraline prigimtimi ir dvasiniu statusu, tokios, kokios yra, savo egzistavimo fakto dėka. Savo vystymąsi jos yra patirtiškai užsitarnavusios tiktai savo įgimto statuso viduje. Mirtingasis žmogus užsitarnauja net ir savo kaip kandidato į kilimą statusą savo paties įtikėjimu ir viltimi. Viskas, kas yra dieviška, ką suvokia žmogiškasis protas, ir ką įgauna žmogiškoji siela, yra patirtinis pasiekimas; tai yra asmeninio patyrimo tikrovė ir dėl to yra unikali nuosavybė kaip kontrastas gėriui ir teisumui, kurie yra neatskiriami nuo Havonos neklystančių asmenybių.
(52.3) 3:5.17 Havonos tvariniai yra natūraliai bebaimiai, bet jie nėra drąsūs žmogiškąja prasme. Jie iš prigimties yra švelnūs ir dėmesingi, bet vargu ar yra altruistiški žmogiškąja prasme. Jie tikisi malonios ateities, bet jų viltis nėra išreikšta tokiu kerinčiu būdu, kokiu ją puoselėja neužtikrintų evoliucinių sferų patiklūs mirtingieji. Jie turi įtikėjimą į visatos stabilumą, bet jiems visiškai nepažįstamas tas gelbstintis įtikėjimas, kurio dėka mirtingasis žmogus lipa iš gyvulinio statuso į viršų iki Rojaus vartų. Jie myli tiesą, bet jie nieko nežino apie jos savybes, kurios išgelbsti sielą. Jie yra idealistai, bet jie gimė tokie; jie visiškai nieko nežino apie tą ekstazę, kada tokiais tampama džiugesį keliančiu pasirinkimu. Jie yra ištikimi, bet jie niekada nepatyrė to jaudulio, kada susidūrus su pagunda nusižengti iš visos širdies ir protingai yra atsiduodama pareigai. Jie yra nesavanaudiški, bet tokių patyrimo lygių jie niekada nepasiekė nuostabiai nugalėdami karingą savąjį aš. Jie patiria malonumą, bet nesuvokia to malonumo saldumo, kada pabėgama nuo skausmo potencialo.
6. Tėvo primatas
(52.4) 3:6.1 Su dieviškuoju nesavanaudiškumu, tobulu kilnumu, Visuotinis Tėvas atsisako kompetencijos sferos ir perduoda valdžią, bet jis vis tiek yra svarbiausias; jo ranka yra uždėta ant galingos svirties, valdančios visuotines aplinkybes; jis sau pasiliko visus galutinius sprendimus ir neklystamai panaudoja savo amžinojo tikslo visagalį veto skeptrą su neužginčijama valdžia pasklidusios, skriejančios, ir visą laiką besisukančios kūrinijos gerovei ir likimui.
(52.5) 3:6.2 Dievo aukščiausioji valdžia yra beribė; tai yra visos kūrinijos pagrindinis faktas. Visata nebuvo neišvengiama. Visata nėra atsitiktinumas, taip pat ji neegzistuoja savaime. Visata yra kūrybos rezultatas ir dėl to yra visiškai pavaldi Kūrėjo valiai. Dievo valia yra dieviškoji tiesa, gyvoji meilė; dėl to iš tikrųjų evoliucinių visatų tobulėjančius kūrinius apibūdina gėris—artumas dieviškumui; potencialus blogis—nutolimas nuo dieviškumo.
(53.1) 3:6.3 Visa religinė filosofija, anksčiau ar vėliau, prieina prie sampratos apie suvienytą visatos valdymą, apie vieną Dievą. Visatos priežastys negali būti žemesnės už visatos pasekmes. Visatos gyvybės ir kosminio proto srovių šaltinis turi būti aukščiau už jų pasireiškimo lygius. Žmogiškojo proto negalima nuosekliai paaiškinti egzistencijos žemesniųjų kategorijų požiūriu. Žmogaus protą galima teisingai suvokti tiktai suvokiant minties ir tikslinės valios aukščiausiųjų kategorijų tikrovę. Žmogaus kaip moralios būtybės neįmanoma paaiškinti, jeigu nepripažįstama Visuotinio Tėvo tikrovė.
(53.2) 3:6.4 Mechanistinis filosofas pareiškia, jog atmeta idėją apie kažkokią visuotinę ir aukščiausiąją valią, tą pačią aukščiausiąją valią, kurios veiklą, vystant visatos dėsnius, jis taip giliai gerbia. Kokią nesąmoningą pagarbą šis mechanistas suteikia dėsnių Kūrėjui tada, kada jis suvokia tokius dėsnius kaip savaime veikiančius ir save paaiškinančius!
(53.3) 3:6.5 Didžiulė klaida yra sužmoginti Dievą, išskyrus sampratoje apie viduje gyvenantį Minties Derintoją, bet net ir tai nėra taip kvaila, kaip