Urantijos Knyga. Urantia Foundation
Читать онлайн книгу.
4:1.10 Laiko ir erdvės visatose taip pat yra organiška vienybė, kuri atrodo sudaro visų kosminių įvykių audinio pagrindą. Besivystančios Aukščiausiosios Būtybės šitas gyvasis buvimas, šitas Projektuoto Neužbaigtumo Imanentiškumas, kartas nuo karto nepaaiškinamai pasireiškia tuo, kas atrodo yra akivaizdžiai nesusietų visatos įvykių stebinančiai atsitiktinis suderinimas. Tai turėtų būti Apvaizdos funkcija—Aukščiausiosios Būtybės ir Bendrai Veikiančiojo sfera.
(56.3) 4:1.11 Aš esu linkęs manyti, jog būtent šita toli nusidriekianti ir apskritai neatpažįstama visatos veiklos visų fazių ir formų koordinavimo ir tarpusavio ryšių kontrolė sukelia tokį skirtingą ir akivaizdžiai beviltiškai supainiotą fizinių, protinių, moralinių, ir dvasinių reiškinių kratinį, kuris turi taip neklystančiai dirbti Dievo šlovei ir žmonių ir angelų gerovei.
(56.4) 4:1.12 Bet platesne prasme kosmoso akivaizdūs “atsitiktinumai” yra neabejotinai Begaliniojo laiko-erdvės jaudinančio patyrimo ribinės dramos dalis jam amžinai manipuliuojant Absoliutus.
2. Dievas ir gamta
(56.5) 4:2.1 Ribota prasme gamta yra Dievo fizinis įprotis. Dievo elgesį, arba veiksmą, riboja ir laikinai modifikuoja vietinės visatos, žvaigždyno, sistemos, ar planetos eksperimentiniai planai ir evoliuciniai modeliai. Dievas veikia sutinkamai su gerai apibrėžtu, nesikeičiančiu, ir nekintamu dėsniu per visą plačiai plintančią pagrindinę visatą; bet jis modifikuoja savo veiksmo modelius taip, kad prisidėtų prie kiekvienos visatos, žvaigždyno, sistemos, planetos, ir asmenybės suderinto ir subalansuoto elgesio sutinkamai su evoliucinio išsiskleidimo ribinių projektų vietiniais tikslais, siekiais, ir planais.
(56.6) 4:2.2 Dėl to, gamta, kaip ją supranta mirtingasis žmogus, yra nesikeičiančios Dievybės ir jos nekintamų įstatymų bazinis pagrindas ir fundamentalus fonas, kuriuos modifikuoja, kurie svyruoja dėl to, kad juos veikia, ir kurie patiria perversmus dėl to, kad pasireiškia vietiniai planai, tikslai, modeliai, ir sąlygos, kurias sudarė ir įgyvendina vietinės visatos, žvaigždyno, sistemos, ir planetos jėgos ir asmenybės. Pavyzdžiui: Taip, kaip Dievo įstatymai buvo nustatyti Nebadonui, taip juos modifikuoja šitos vietinės visatos Sūnaus Kūrėjo ir Kuriančiosios Dvasios sukurti planai; ir papildomai prie viso šito šitų įstatymų veikimą toliau paveikė tam tikrų būtybių, gyvenančių jūsų planetoje ir priklausančių betarpiškai Satanijos planetinei sistemai, klaidos, pražangos, ir sukilimai.
(56.7) 4:2.3 Gamta yra laiko-erdvės rezultatas, kylantis dėl dviejų kosminių faktorių: pirma, dėl Rojaus Dievybės nekintamumo, tobulumo, ir teisingumo, ir antra, dėl tų tvarinių, kurie yra už Rojaus ribų, nuo aukščiausiųjų iki žemiausiųjų, eksperimentinių planų, įgyvendinimo suklydimų, maištavimo klaidų, vystymosi neužbaigtumo, ir išminties netobulumo. Todėl gamta turi vienodą, nesikeičiančią, didingą, ir nuostabią tobulumo giją iš amžinybės apskritimo; bet kiekvienoje visatoje, kiekvienoje planetoje, ir kiekvienoje atskiroje gyvybėje, šitą gamtą modifikuoja, riboja, ir galbūt suteršia evoliucionių sistemų ir visatų tvarinių veiksmai, klaidos, ir neištikimybė, ir dėl to gamta visada turi būti besikeičiančios nuotaikos, su kaprizais, nors stabili iš pagrindų, ir įvairuojanti sutinkamai su vietinės visatos veikiančiomis normomis.
(57.1) 4:2.4 Gamta yra Rojaus tobulumas, padalintas iš neužbaigtų visatų netobulumo, blogio, ir nuodėmės. Šitas dalmuo šitokiu būdu išreiškia tiek tai, kas yra tobulas ir kas yra dalinis, tiek tai, kas yra amžinas ir kas yra laikinas. Besitęsianti evoliucija modifikuoja gamtą, padidindama Rojaus tobulumo turinį ir sumažindama santykinės tikrovės blogio, klaidos, ir disharmonijos turinį.
(57.2) 4:2.5 Dievo nėra asmeniškai gamtoje ar bet kokioje kitoje iš gamtos jėgų, nes gamtos reiškinys yra progresinės evoliucijos netobulumų ir, kartais, kylančio maišto pasekmių perkėlimas ant Dievo visuotinio įstatymo Rojaus pamatų. Kaip pasirodo tokiame pasaulyje, kaip Urantija, gamta niekada negali būti visaišminčio ir begalinio Dievo adekvati išraiška, teisingas atstovavimas, patikimas pavaizdavimas.
(57.3) 4:2.6 Gamta, jūsų pasaulyje, yra tobulumo įstatymų apribojimas vietinės visatos evoliuciniais planais. Koks tai yra absurdas garbinti gamtą dėl to, kad ją ribota, siaura prasme persmelkia Dievas; nes ji yra visuotinės ir, dėl to, dieviškosios galios aspektas! Gamta taip pat yra visatos eksperimento kosminėje evoliucijoje vystymosi, augimo, ir pažangos neužbaigtų, nepilnų, ir netobulų veiksmų pasireiškimas.
(57.4) 4:2.7 Natūralaus pasaulio akivaizdūs trūkumai nerodo, jog bent vieną atitinkamą tokį trūkumą turi Dievo charakteris. Greičiau tokie pastebimi netobulumai iš tikrųjų yra tiesiog neišvengiamos stabtelėjimo akimirkos demonstruojant visą laiką judančią begalybės ekranizavimo juostą. Būtent šitie patys trūkumų intarpai į tobulumo nenutrūkstamumą įgalina materialaus žmogaus ribinį protą sugauti dieviškosios tikrovės greitai pranykstantį žvilgsnį laike ir erdvėje. Dieviškumo materialūs pasireiškimai žmogaus evoliuciniam protui atrodo defektiniai tiktai dėl to, kad mirtingasis žmogus į gamtos reiškinius ir toliau atkakliai žvelgia įprastinėmis akimis, žmogiškąja vizija, neparemta morontijos mota arba apreiškimu, jos kompensuojančiu pakaitalu laiko pasauliuose.
(57.5) 4:2.8 Ir gamtą suteršė, jos gražų veidą išvagojo randai, jos bruožus išdegino miriadų tvarinių, kurie yra gamtos dalis, bet kurie prisidėjo prie jos iškreipimo laike, maištas, blogas elgesys, ir klaidingas mąstymas. Ne, gamta nėra Dievas. Gamta nėra garbinimo objektas.
3. Dievo nesikeičiantis charakteris
(57.6) 4:3.1 Perdaug ilgai žmogus galvojo apie Dievą kaip apie panašų į save. Dievas nepavydi, niekada nepavydėjo, ir niekada nepavydės žmogui ar kokiai nors kitai būtybei visatų visatoje. Žinant, jog šis Sūnus Kūrėjas norėjo, kad žmogus būtų planetinio kūrimo šedevras, kad būtų visos žemės valdovas, tai tas vaizdas, kad jį valdo jo paties žemos aistros, tas reginys, kaip jis lankstosi prieš medžio, akmens, aukso, ir savanaudiškų ambicijų stabus —šitos niekingos scenos sukelia Dievo ir jo Sūnų rūpestį dėl žmogaus, bet ne pavydą žmogui.
(57.7) 4:3.2 Amžinasis Dievas negali įniršti ir supykti šitų žmogiškųjų emocijų prasme ir taip, kaip žmogus supranta šitas reakcijas. Šitie jausmai yra menki ir niekingi; vargu ar jie yra verti to, kad būtų vadinami žmogiškais, tuo labiau, dieviškais; ir tokie požiūriai yra visiškai svetimi Visuotinio Tėvo tobulai prigimčiai ir gailestingam charakteriui.
(58.1) 4:3.3 Didelė, labai didelė, dalis to sunkumo, kurį patiria Urantijos mirtingieji, kad suprastų Dievą, yra dėl Liuciferio maišto ir Kaligastijos išdavystės toli siekiančių pasekmių. Pasauliuose, kurių nėra atskyrusi nuodėmė, evoliucinės rasės sugeba suformuluoti nepalyginamai geresnes Visuotinio Tėvo idėjas; jie kenčia mažiau nuo sampratos supainiojimo, išvedžiojimų, ir iškraipymo.
(58.2) 4:3.4 Dievas neatgailauja dėl to, ką yra kada nors padaręs, dabar padaro, ar kada nors padarys. Jis yra visaišmintis, o taip pat ir visagalis. Žmogaus išmintis išsivysto iš žmogiškojo patyrimo išmėginimų ir klaidų; Dievo išmintį sudaro jo begalinės visatos įžvalgos beribis tobulumas, ir šitas išankstinis numatymas efektyviai reguliuoja kūrybinę laisvą valią.
(58.3) 4:3.5 Visuotinis Tėvas niekada nepadaro nieko tokio, dėl ko vėliau reikėtų liūdėti ar gailėtis, bet jo Kūrėjų asmenybių sumanyti ir sutverti valiniai tvariniai nusidriekiančiose visatose, savo nenusisekusiu sprendimu kartais sukelia dieviškojo liūdesio emocijas savo tėvų Kūrėjų asmenybėms. Bet nors Tėvas nepadaro nei klaidų, nei gailisi, nei patiria liūdesio, vis tiek jis yra tokia būtybė, kuri turi tėviškąją meilę, ir jo širdis neabejotinai sielvartauja,