Urantijos Knyga. Urantia Foundation
Читать онлайн книгу.
mirtingojo netobulumo įžvalga gali suvokti tiktai dėl to, kad jis yra kontrastingai susivienijęs su santykiniu netobulumu laiko ir materijos ryšiuose, kurie yra erdvės judėjimuose.
(58.5) 4:3.7 Dievo charakteris yra be ribų viršžmogiškas; dėl to iš tiesų tokia dieviškumo prigimtis turi būti įasmeninta, kaip yra įasmeninta dieviškuosiuose Sūnuose, iki to laiko, kada ją gali net įtikėjimu suvokti žmogaus ribinis protas.
4. Dievo suvokimas
(58.6) 4:4.1 Dievas yra vienintelė stacionari, savaiminė, ir nesikeičianti būtybė visoje visatų visatoje, ji neturi nieko išorėje, neturi nieko anapus, neturi praeities, ir neturi ateities. Dievas yra tikslinė energija (kūrybinė dvasia) ir absoliuti valia, ir jos savaime egzistuoja ir yra visuotinos.
(58.7) 4:4.2 Kadangi Dievas savaime egzistuoja, tai jis yra absoliučiai nepriklausomas. Dievo pats tas tapatumas yra priešiškas keitimuisi. “Aš, Viešpats, nesikeičiu.” Dievas yra nesikeičiantis; bet tol, kol nepasieksite Rojaus statuso, tol jūs negalėsite net pradėti suprasti, kaip Dievas gali pereiti nuo paprastumo prie sudėtingumo, nuo tapatumo prie variacijos, nuo ramybės prie judėjimo, nuo begalybės prie užbaigtumo, nuo dieviško prie žmogiško, nuo vienybės prie dualumo ir trivienybės. Ir Dievas šitokiu būdu gali modifikuoti savo absoliutumo pasireiškimus, nes dieviškasis nekintamumas nereiškia nejudėjimo; Dievas turi valią—jis yra valia.
(58.8) 4:4.3 Dievas yra absoliutaus apsisprendimo būtybė; nėra jokių apribojimų jo visatos reakcijoms, išskyrus tuos, kuriuos yra nustatęs jis pats, o jo laisvos valios veiksmus sąlygoja tiktai tos dieviškosios savybės ir tobuli požymiai, kurie neatskiriamai apibūdina jo amžinąją prigimtį. Dėl to Dievas iš tikrųjų yra susietas su visata kaip galutiniojo gėrio būtybė plius kūrybinės begalybės laisva valia.
(58.9) 4:4.4 Tėvas-Absoliutas yra centrinės ir tobulos visatos kūrėjas ir visų kitų Kūrėjų Tėvas. Asmenybe, gėriu, ir daugeliu kitų bruožų Dievas dalinasi su žmogumi ir kitomis būtybėmis, bet valios begalybė yra vien tiktai jo. Dievas savo kūrybinius veiksmus apriboja tiktai savo amžinosios prigimties sentimentais ir savo begalinės išminties padiktavimais. Dievas asmeniškai pasirenka tiktai tai, kas yra beribiškai tobula, dėl to centrinė visata yra dieviškai tobula; ir nors Sūnūs Kūrėjai turi visišką dieviškumą, net jo absoliutumo aspektų, bet jų visiškai neriboja tas išminties užbaigtumas, kuris reguliuoja Tėvo valios begalybę. Dėl to, Mykolų sūnystės kategorijoje, kūrybinė laisva valia tampa net aktyvesnė, visiškai dieviška ir beveik galutinė, jeigu ne absoliuti. Tėvas yra begalinis ir amžinas, bet paneigti tokią galimybę, kad jis pats apriboja savąją valią, reiškia paneigti šitą pačią sampratą, kad jo valia yra absoliuti.
(59.1) 4:4.5 Dievo absoliutumas persmelkia visus septynis visatos tikrovės lygius. Ir šitos absoliučios prigimties visumą veikia Kūrėjo ryšys su savo visatos tvarinių šeima. Tikslumas gali apibūdinti trejybinį teisingumą visatų visatoje, bet savo milžiniškos šeimos visuose ryšiuose su laiko tvariniais visatų Dievą valdo dieviškasis jausmas. Apskritai—amžinai—begalinis Dievas yra Tėvas. Iš visų įmanomų vardų, kuriais jis galėtų būti tinkamai žinomas, man buvo nurodyta pavaizduoti visos kūrinijos Dievą kaip Visuotinį Tėvą.
(59.2) 4:4.6 Tėvo laisvos valios veiksmų Dieve nevaldo jėga, taip pat jų nereguliuoja ir vien tik intelektas; dieviškoji asmenybė yra apibrėžiama kaip susidedanti iš dvasios ir visatoms pasireiškianti kaip meilė. Dėl to, visuose savo asmeniniuose ryšiuose su visatų tvarinių asmenybėmis, Pirmasis Šaltinis ir Centras visada ir nuolat yra mylintis Tėvas. Dievas yra toks Tėvas aukščiausia šio žodžio prasme. Jį amžinai motyvuoja dieviškosios meilės tobulas idealizmas, ir toji švelni prigimtis stipriausią ir didžiausią pasitenkinimą gauna tada, kada myli ir kada yra mylima.
(59.3) 4:4.7 Moksle, Dievas yra Pirmoji Priežastis; religijoje, visuotinis ir mylintis Tėvas; filosofijoje, toji vienintelė būtybė, kuri egzistuoja savaime, nepriklausanti nuo jokios kitos būtybės dėl savo egzistavimo, bet egzistencijos tikrovę geranoriškai suteikianti visiems daiktams ir visoms kitoms būtybėms. Bet tam, kad būtų parodyta, jog mokslo Pirmoji Priežastis ir filosofijos savaime egzistuojanti Vienybė yra religijos Dievas, kupinas gailestingumo ir gėrio ir yra įsipareigojęs įgyvendinti savo vaikų žemėje amžinąjį išlikimą, reikalingas apreiškimas.
(59.4) 4:4.8 Mes trokštame Begaliniojo sampratos, bet garbiname patyrimą-idėją apie Dievą, savo sugebėjimą bet kur ir bet kuriuo metu suvokti savo aukščiausiosios sampratos apie Dievybę asmenybės ir dieviškumo faktorius.
(59.5) 4:4.9 Pergalingo žmogiškojo gyvenimo žemėje sąmonė gimsta iš to tvarinio įtikėjimo, kuris išdrįsta mesti iššūkį kiekvienam iškylančiam egzistencijos epizodui, kada susiduria su žmogiškųjų apribojimų siaubingu reginiu, neklystamai deklaruodamas: Nors aš ir negaliu šito padaryti, bet manyje gyvena tas, kuris tą padaryti gali ir kuris tą padarys, visatų visatos Tėvo-Absoliuto dalis. Ir tai yra “toji pergalė, kuri apima šį pasaulį, net jūsų įtikėjimą.”
5. Klaidingos idejos apie Dievą
(59.6) 4:5.1 Religinė tradicija yra netobulai išsaugotas dokumentas apie praeities amžių Dievą pažinusiųjų žmonių patyrimus, bet tokie dokumentai nėra patikimi religinio gyvenimo vadovai ar teisingos informacijos apie Visuotinį Tėvą šaltinis. Tokie senovės tikėjimai buvo nuolat keičiami dėl to fakto, jog primityvus žmogus buvo mitų kūrėjas.
(60.1) 4:5.2 Urantijoje vienas didžiausių susipainiojimo šaltinių, aiškinančių Dievo prigimtį, išsivysto iš to, kad jūsų šventoms knygoms nepasisekė aiškiai nustatyti skirtumo tarp Rojaus Trejybės asmenybių ir tarp Rojaus Dievybės ir vietinės visatos kūrėjų ir administratorių. Per praėjusius dieviškosios tvarkos dalinio supratimo laikotarpius jūsų šventikams ir pranašams nepasisekė aiškiai skirti vieną nuo kito Planetų Princus, Sistemų Valdovus, Žvaigždynų Tėvus, Sūnus Kūrėjus, Supervisatų Valdovus, Aukščiausiąją Būtybę, ir Visuotinį Tėvą. Didelė dalis pranešimų iš pavaldžių asmenybių, tokių, kaip Gyvybės Nešėjai ir įvairios angelų kategorijos, jūsų įrašuose, būdavo pateikiami kaip atkeliaujantys iš paties Dievo. Urantijos religinė mintis vis dar painioja su Dievybe asocijuotas asmenybes su pačiu Visuotiniu Tėvu taip, kad jas visas pavadina vienu vardu.
(60.2) 4:5.3 Urantijos žmonės toliau kenčia nuo primityvių sampratų apie Dievą. Tie dievai, kurie putoja įniršiu audroje; kurie sudrebina žemę savo įtūžyje, ir kerta žmonėms apimti pykčio; kurie pateikia savo nepasitenkinimo nuosprendžius bado ir potvynio laikotarpiais—tai yra primityviosios religijos dievai; jie nėra tie Dievai, kurie gyvena ir valdo visatose. Tokios sampratos yra likučiai iš tų laikų, kada žmonės manė, jog šitą visatą valdo ir reguliuoja įsivaizduojamų dievų užgaidos. Bet mirtingasis žmogus pradeda suvokti, kad jis gyvena santykinio įstatymo ir tvarkos valdoje, kiek tai yra susiję su Aukščiausiųjų Kūrėjų ir Aukščiausiųjų Kontrolierių administraciniais metodais ir elgesiu.
(60.3) 4:5.4 Barbariška idėja nuraminti supykusį Dievą, palenkti į savo pusę įsižeidusį Viešpatį, laimėti Dievybės palankumą aukomis, atgailavimu, ir net kraujo praliejimu, reiškia tokią religiją, kuri yra visiškai naivi ir primityvi, tokią filosofiją, kuri nėra verta mokslo ir tiesos apšviesto amžiaus. Tokie tikėjimai yra iš viso bjaurūs toms dangiškosioms būtybėms ir tiems dieviškiesiems valdovams, kurie tarnauja ir valdo visatose. Dievui tai yra įžeidimas tikėti, manyti, ir mokyti, jog turi būti pralietas nekaltas kraujas tam, kad būtų laimėtas jo palankumas arba kad būtų į šalį nukreiptas išgalvotas dieviškasis įniršis.
(60.4) 4:5.5 Hebrajai