Urantijos Knyga. Urantia Foundation
Читать онлайн книгу.
ir gamtos išaukštinimas ar gili pagarba vienybei nėra Dievo garbinimas.
(68.8) 5:5.5 Evoliucinė religija yra mokslo, meno, ir filosofijos motina, kuri pakėlė žmogų iki apreikštos religijos, įskaitant Derintojų padovanojimą ir Tiesos Dvasios atėjimą, priėmimo lygio. Žmogiškosios egzistencijos evoliucinis paveikslas prasideda ir baigiasi religija, nors labai skirtingų požymių religija, viena religija yra evoliucinė ir biologinė, kita yra apreikštoji ir periodinė religija. Ir šitokiu būdu, nors religija yra normali ir natūrali žmogui, bet ji taip pat yra ir pasirenkama. Žmogus neprivalo būti religingas prieš savo paties valią.
(69.1) 5:5.6 Religinio patyrimo, kuris iš esmės yra dvasinis, niekada negalima iki galo suprasti materialiu protu; štai čia yra teologijos funkcija, religijos psichologija. Žmogiškojo suvokimo apie Dievą esminė doktrina sukuria paradoksą ribiniame suvokime. Žmogiškajai logikai ir ribiniam protui beveik neįmanoma suderinti sampratos apie dieviškąjį buvimą viduje, Dievą, esantį viduje ir sudarantį kiekvieno individo dalį, su idėja apie Dievo transcendentalumą, dieviškąjį viešpatavimą visatų visatoje. Šitas dvi esmines sampratas apie Dievybę turi suvienyti asmenio Dievo transcendentalumo sampratos suvokimas įtikėjimo dėka ir viduje gyvenančio to Dievo fragmento buvimo suvokimas tam, kad būtų pateisintas protingas garbinimas ir patvirtinta asmenybės išlikimo viltis. Religijos sunkumai ir paradoksai yra neatskiriami nuo to fakto, kad religijos realybės visiškai pranoksta mirtingojo sugebėjimą jas suvokti intelektualiai.
(69.2) 5:5.7 Mirtingasis žmogus religinio patyrimo dėka užsitikrina tris didžiuosius pasitenkinimus net ir savo laikinojo gyvenimo žemėje dienomis:
(69.3) 5:5.8 1. Intelektualiai jis gauna pasitenkinimą dėl labiau suvienytos žmogiškosios sąmonės.
(69.4) 5:5.9 2. Filosofiškai jis gauna pasitenkinimą dėl to, kad yra patvirtinami jo moralinių vertybių idealai.
(69.5) 5:5.10 3. Dvasiškai jis klesti patirdamas dieviškąją draugiją, tikrojo garbinimo dvasinį pasitenkinimą.
(69.6) 5:5.11 Dievo-sąmonę, kaip ją patiria besivystantis sferos mirtingasis, turi sudaryti trys besikeičiantys faktoriai, tikrovės suvokimo trys skirtingi lygiai. Pirmiausia yra proto sąmonė—Dievo idėjos suvokimas. Tuomet eina sielos sąmonė—Dievo idealo suvokimas. Vėliausia išaušta dvasios sąmonė—Dievo dvasinės tikrovės suvokimas. Suvienydama šituos dieviškojo suvokimo faktorius, nesvarbu, kad ir kiek neužbaigtai, mirtingojo asmenybė visais laikais visus sąmoningus lygius iš viršaus užkloja Dievo asmenybės suvokimu. Tuos mirtinguosius, kurie pasiekė Užbaigtumo Korpusą, visa tai su laiku tikrai atves į Dievo aukštybės suvokimą ir vėliau gali atsirasti Dievo galutinybės, Rojaus Tėvo absonitinės viršsąmonės tam tikros fazės, suvokimas.
(69.7) 5:5.12 Dievo-sąmonės patyrimas išlieka toks pat karta po kartos, bet su kiekviena žmogiškojo pažinimo besivystančia epocha Dievo filosofinė samprata ir teologiniai apibrėžimai turi keistis. Dievo pažinimas, religinė sąmonė, yra visatos tikrovė, bet nesvarbu, koks patikimas (realus) yra religinis patyrimas, jis turi norėti, kad jį veiktų protinga kritika ir protingas filosofinis aiškinimas; jis neturi stengtis būti atskiru dalyku žmogiškojo patyrimo visumoje.
(69.8) 5:5.13 Asmenybės amžinasis išlikimas visiškai priklauso nuo mirtingojo proto, kurio sprendimai nulemia nemirtingos sielos išlikimo potencialą, pasirinkimo. Kada protas tiki Dievu, o siela pažįsta Dievą, ir kada, padedant Derintojui, jie visi trokšta Dievo, tuomet iš tiesų išlikimas yra užtikrintas. Intelekto apribojimai, švietimo suvaržymai, kultūros smukimas, visuomeninio statuso nuskurdinimas, net moralės žmogiškųjų standartų sumenkėjimas, kylantys dėl to, jog apgailėtinai stinga palankių švietimo, kultūros, ir visuomeninių sąlygų, negali padaryti negaliojančiu dieviškosios dvasios buvimo tokiuose nelaiminguose ir žmogiškai suluošintuose, bet tikinčiuose individuose. Paslaptingojo Pagalbininko gyvenimas viduje sudaro pradžią ir užtikrina nemirtingos sielos augimo ir išlikimo potencialo galimybę.
(70.1) 5:5.14 Mirtingųjų tėvų sugebėjimas reprodukuoti nėra grindžiamas jų išsilavinimu, kultūriniu, visuomeniniu, ar ekonominiu statusu. Natūraliomis sąlygomis tėviškųjų veiksnių suvienijimo visiškai pakanka tam, kad būtų pradėti palikuonys. Žmogiškojo proto, suvokiančio gėrį ir blogį, ir sugebančio garbinti Dievą, sąjungoje su dieviškuoju Derintoju, visiškai užtenka tam, jog tas mirtingasis pradėtų ir puoselėtų savo nemirtingos sielos, turinčios išlikimo savybių, sukūrimą, jeigu toks dvasia apdovanotas individas ieško Dievo ir nuoširdžiai trokšta tapti panašiu į jį, nuoširdžiai nusprendžia vykdyti dangiškojo Tėvo valią.
6. Asmenybės Dievas
(70.2) 5:6.1 Visuotinis Tėvas yra asmenybių Dievas. Visatos asmenybės sfera, pradedant nuo asmenybės statuso žemiausiojo mirtingojo ir materialaus tvarinio ir einant iki kūrėjo orumo ir dieviškojo statuso aukščiausiųjų asmenų, iš tikrųjų savo centrą ir periferiją turi Visuotiniame Tėve. Dievas Tėvas yra kiekvienos asmenybės padovanotojas ir išsaugotojas. Ir Rojaus Tėvas lygiai taip pat yra likimas visų tų ribinių asmenybių, kurios iš visos širdies pasirenka vykdyti dieviškąją valią, tų, kurios myli Dievą ir trokšta būti panašios į jį.
(70.3) 5:6.2 Asmenybė yra viena iš neįmintų paslapčių visatose. Mes sugebame suformuoti adekvačias sampratas apie tuos faktorius, kurie sudaro asmenybės įvairias kategorijas ir lygius, bet mes ne iki galo suvokiame pačios asmenybės realią prigimtį. Mes aiškiai suvokiame tuos daugybę faktorių, kurie, kada yra sudėti draugėn, sudaro žmogiškosios asmenybės karkasą, bet mes ne iki galo suvokiame tokios ribinės asmenybės prigimtį ir reikšmę.
(70.4) 5:6.3 Asmenybė yra potenciali visuose tvariniuose, kurie turi proto dovaną, apimančią spektrą nuo savojo aš suvokimo minimumo iki Dievo-sąmonės maksimumo. Bet vien tiktai proto apdovanojimas nėra asmenybė, taip pat ja nėra nei dvasinė, nei fizinė energija. Asmenybė yra toji savybė ir vertybė kosminėje tikrovėje, kurią asocijuotų ir suderintų materijos, proto, ir dvasios energijų gyvoms sistemoms padovanoja išskirtinai Dievas Tėvas. Asmenybė taip pat nėra ir koks nors progresinis pasiekimas. Asmenybė gali būti materiali ar dvasinė, bet asmenybė arba yra, arba asmenybės nėra. Tas, kas yra neasmenis, niekada nepasiekia asmenio lygio, išskyrus tuomet, kada jį tiesiogiai paveikia Rojaus Tėvas.
(70.5) 5:6.4 Asmenybės padovanojimas yra Visuotinio Tėvo išimtinė funkcija, gyvų energijos sistemų, kurias jis padovanoja su santykinės kūrybinės sąmonės savybėmis ir laisvos valios kontrole jos atžvilgiu, įasmeninimas. Nėra nė vienos asmenybės atskirai nuo Dievo Tėvo, ir nė viena asmenybė neegzistuoja kam nors kitam, kaip tik Dievui Tėvui. Žmogiškojo aš fundamentalios savybės, o taip pat ir žmogiškosios asmenybės absoliutus Derintojo branduolys, yra Visuotinio Tėvo dovanos, veikiančios išskirtinai jo asmenėje kosminės tarnystės sferoje.
(70.6) 5:6.5 Ikiasmenio statuso Derintojai gyvena mirtingųjų tvarinių daugybės tipų viduje, šitokiu būdu užtikrindami, kad būtent šitos pačios būtybės galėtų išlikti po mirtingojo mirties, kad būtų įasmenintos kaip morontiniai tvariniai su galutiniu dvasinio pasiekimo potencialu. Nes, kada tokiame asmenybe apdovanotame prote gyvena amžinojo Dievo dvasios fragmentas, asmenio Tėvo ikiasmenė dovana, tada iš tikrųjų šita ribinė asmenybė turi to, kas yra dieviška ir kas yra amžina, potencialą ir siekia panašios lemties kaip ir Galutinysis, verždamasi net į Absoliuto suvokimą.
(71.1) 5:6.6 Potencialas tapti dieviškąja asmenybe yra neatskiriamas nuo ikiasmenio Derintojo; potencialas tapti žmogiškąja asmenybe yra potencialus žmogiškosios būtybės kosminio proto apdovanojime. Bet mirtingojo žmogaus patirtinė asmenybė nėra pastebima