Urantijos Knyga. Urantia Foundation
Читать онлайн книгу.
iš tikrųjų dažnai suvaržo jo meilę, tuo tarpu teisingumas sąlygoja tai, kad jis atmeta gailestingumą. Jo meilė teisumui negali būti neparodyta kaip tolygi neapykanta nuodėmei. Tėvas nėra nenuosekli asmenybė; dieviškoji vienybė yra tobula. Rojaus Trejybėje yra absoliuti vienybė, nepaisant Dievo lygiaverčių partnerių amžinųjų tapatybių.
(41.6) 2:6.8 Dievas myli nuodėmingąjį ir neapkenčia nuodėmės: toks teiginys yra teisingas filosofiškai, bet Dievas yra transcendentinė asmenybė, o asmenys gali mylėti tiktai kitus asmenis ir nekęsti tiktai kitų asmenų. Nuodėmė nėra asmuo. Dievas myli nuodėmingąjį, nes jis yra asmenybės tikrovė (potencialiai amžina), tuo tarpu nuodėmės atžvilgiu Dievas neišreiškia jokio asmeninio požiūrio, kadangi nuodėmė nėra dvasinė realybė; ji nėra asmenė; dėl to iš tiesų tiktai Dievo teisingumas žino apie jos egzistavimą. Dievo meilė išgelbsti nuodėmingąjį; Dievo įstatymas sunaikina nuodėmę. Šitas dieviškosios prigimties požiūris akivaizdžiai pasikeistų, jeigu nuodėmingasis galiausiai visiškai susitapatintų su nuodėme lygiai taip, kaip tas pats mirtingojo protas gali visiškai susitapatinti su viduje gyvenančiu dvasiniu Derintoju. Toks su nuodėme susitapatinęs mirtingasis tada taptų visiškai nedvasingu prigimtimi (ir dėl to asmeniškai nerealiu) ir galiausiai patirtų būties sunaikinimą. Nerealybė, net tvarinio prigimties neužbaigtumas, negali egzistuoti amžinai progresiškai realioje ir vis labiau dvasingėjančioje visatoje.
(42.1) 2:6.9 Žvelgiant į asmenybės pasaulį, nustatoma, jog Dievas turi būti mylintis asmuo; žvelgiant į dvasinį pasaulį, jis yra asmeninė meilė; religiniame patyrime jis yra ir viena, ir kita. Meilė identifikuoja Dievo valinį norą. Dievo gerumas sudaro dieviškosios laisvos valios pagrindą—visuotinį polinkį mylėti, rodyti gailestingumą, demonstruoti kantrybę, ir suteikti atleidimą.
7. Dieviškoji tiesa ir grožis
(42.2) 2:7.1 Visos ribinės žinios ir tvarinio supratimas yra santykiniai. Informacija ir duomenys, gauti net iš aukščiausiųjų šaltinių, yra užbaigti tiktai santykinai, tikslūs tiktai vietiniu atžvilgiu, ir teisingi tiktai asmeniniu požiūriu.
(42.3) 2:7.2 Fiziniai faktai yra gana vienodi, bet tiesa visatos filosofijoje yra gyvas ir lankstus faktorius. Besivystančios asmenybės bendraudamos vienos su kitomis yra tiktai iš dalies išmintingos ir santykinai teisingos. Jos gali būti tikros tiktai tiek, kiek nusidriekia jų asmeninis patyrimas. Tai, kas akivaizdžiai gali būti visiškai teisinga vienoje vietoje, gali būti tiktai santykinai teisinga kitame kūrinijos segmente.
(42.4) 2:7.3 Dieviškoji tiesa, galutinė tiesa, yra vienoda ir visuotinė, bet dvasinių dalykų istorija, kaip ją pateikia didelis skaičius individų, kilusių skirtingose sferose, gali kartais skirtis smulkmenomis dėl to, kad yra šitas santykinumas žinių užbaigtume ir asmeninio patyrimo pilnatvėje, o taip pat šitas santykinumas yra to patyrimo ilgume ir laipsnyje. Tuo tarpu Pirmojo Šaltinio ir Centro įstatymai ir dekretai, mintys ir požiūriai, yra amžinai, be galo, ir visuotinai teisingi; tuo pačiu metu jų pritaikymas kiekvienai visatai, sistemai, pasauliui, ir sukurtai protingai būtybei, ir suderinimas su kiekviena visata, sistema, pasauliu, ir sukurta protinga būtybe, vyksta sutinkamai su Sūnų Kūrėjų planais ir metodu, kai jie veikia savo atitinkamose visatose, o taip pat atitinka Begalinės Dvasios ir kitų asocijuotų dangiškųjų asmenybių vietinius planus ir metodus.
(42.5) 2:7.4 Netikras materializmo mokslas mirtingąjį žmogų nuteistų taip, kad jis visatoje taptų atstumtuoju. Tokios dalinės žinios yra potencialus blogis; tai žinios, sudarytos tiek iš gėrio, tiek iš blogio. Tiesa yra graži, nes ji yra tiek pilna, tiek simetriška. Kada žmogus ieško tiesos, tada jis siekia to, kas yra dieviškai realu.
(42.6) 2:7.5 Filosofai daro savo rimčiausią klaidą, kada jie yra klaidingai nuvedami į abstrakčius sofizmus, į tokią praktiką, kada dėmesį sutelkia į vieną tikrovės aspektą, ir tada tokį izoliuotą aspektą paskelbia visa tiesa. Išmintingas filosofas visada ieškos kūrybinio sumanymo, kuris slepiasi už visų visatos reiškinių ir egzistuoja iki visų visatos reiškinių. Kūrėjo mintis būtinai eina anksčiau už kūrybinį veiksmą.
(42.7) 2:7.6 Intelektuali savimonė tiesos grožį, jos dvasinę kokybę, gali atrasti ne tiktai savo sampratų filosofinio nuoseklumo dėka, bet daug tvirčiau ir užtikrinčiau visą laiką esančios Tiesos Dvasios neklystančio reagavimo dėka. Laimė kyla iš tiesos suvokimo, nes tiesą galima įkūnyti; ja galima gyventi. Nusivylimas ir liūdesys lydi suklydimą, nes nebūdamas tikrove, jis negali būti įgyvendintas patyrime. Dieviškąją tiesą galima geriausiai pažinti iš jos dvasinio aromato.
(42.8) 2:7.7 Amžinai yra ieškoma susivienijimo, dieviškojo susijungimo. Toli nusidriekianti fizinė visata susivienija Rojaus Saloje; intelektuali visata susivienija proto Dieve, Bendrai Veikiančiajame; dvasinė visata susivienija Amžinojo Sūnaus asmenybėje. Bet izoliuotas laiko ir erdvės mirtingasis susivienija Dieve Tėve dėka tiesioginio ryšio tarp viduje gyvenančio Minties Derintojo ir Visuotinio Tėvo. Žmogaus Derintojas yra Dievo fragmentas ir visą laiką siekia dieviškojo susijungimo; jis susivienija su Pirmojo Šaltinio ir Centro Rojaus Dievybe ir šioje Dievybėje.
(43.1) 2:7.8 Aukščiausiojo grožio suvokimas yra tikrovės atradimas ir integravimas: Dieviškojo gėrio atradimas amžinojoje tiesoje, tai yra galutinis grožis. Net žmogiškojo meno žavesį sudaro jo vienybės harmonija.
(43.2) 2:7.9 Hebrajų religijos didžioji klaida buvo jos nesugebėjimas Dievo gerumo susieti su faktinėmis mokslo tiesomis ir patraukiančiu meno grožiu. Civilizacijai vystantis toliau, ir, kadangi religija toliau tebesilaikė šito neišmintingo kurso, per daug pabrėždama Dievo gerumą ir santykinai pašalindama tiesą ir ignoruodama grožį, tai tam tikro tipo žmonės vis labiau linko į tai, jog nusisuktų nuo izoliuoto gėrio abstrakčios ir nesusietos sampratos. Šiuolaikinės religijos per daug pabrėžta ir izoliuota moralė, kuriai nesiseka išlaikyti daugelio dvidešimtojo amžiaus žmonių atsidavimo ir ištikimybės, reabilituotųsi, jeigu, papildomai prie savo moralinių mandatų, vienodu laipsniu susimąstytų apie mokslo, filosofijos, ir dvasinio patyrimo tiesas ir apie fizinio kūrinio grožį, intelektualaus meno žavesį, ir tikrojo charakterio pasiekimo grožį.
(43.3) 2:7.10 Šito amžiaus religinis iššūkis yra tiems toli numatantiems ir į priekį žvelgiantiems dvasinės įžvalgos vyrams ir moterims, kurie išdrįs konstruoti naują ir patrauklią filosofiją, kaip gyventi išplėstomis ir nuostabiai suvienytomis kosminės tiesos, visatos grožio, ir dieviškojo gėrio šiuolaikinėmis sampratomis. Toks naujas ir teisus moralės matymas patrauks viską, kas yra gera žmogaus prote, ir stimuliuos tai, kas yra geriausia žmogiškojoje sieloje. Tiesa, grožis, ir gėris yra dieviškosios realybės, ir kada žmogus kyla dvasinio gyvenimo skalėje, tada šios aukščiausiosios Amžinojo savybės yra vis labiau koordinuojamos ir suvienijamos Dieve, kuris yra meilė.
(43.4) 2:7.11 Visa tiesa—materiali, filosofinė, ar dvasinė—yra tiek graži, tiek gera. Visas tikras grožis—materialus menas ar dvasinė simetrija—yra tiek teisingas, tiek geras. Visas tikras gėris—ar tai būtų asmeninė moralė, visuomeninis teisingumas, ar dieviškasis tarnavimas -- yra vienodai teisingas ir gražus. Sveikata, blaivus mąstymas, ir laimė yra tiesos, grožio, ir gėrio sujungimas į visumą, kada jie susilieja žmogiškajame patyrime. Tokie efektyvaus gyvenimo lygiai atsiranda tada, kada yra suvienijamos energetinės sistemos, idėjinės sistemos, ir dvasinės sistemos.
(43.5) 2:7.12 Tiesa sujungia, grožis patraukia, gėris stabilizuoja. Ir kada šitos vertybės to, kas yra realu, yra suderinamos asmenybės patyrime, tada rezultatas yra aukšta meilės kategorija, kurią sąlygoja išmintis ir riboja ištikimybė. Tikrasis viso visatos švietimo tikslas yra įgyvendinti izoliuoto pasaulių vaiko geresnį suderinimą su jo besiplečiančio patyrimo didesnėmis realybėmis.